Karolis Abramavičius – tikrai ne kiekvienam krepšinio sirgaliui žinomas vardas. Tačiau šis jaunas ir perspektyvus strategas Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) Vykdomojo komiteto sprendimu buvo paskirtas Lietuvos U-18 vaikinų rinktinės vyriausiuoju treneriu.
LKF puslapio skaitytojams siūlome atvirą ir išsamų pokalbį su 32 metų treneriu apie pažintį su krepšiniu, pirmuosius trenerio duonos kasnius, būsimą Lietuvos U-18 rinktinę, sporto psichologiją ir geriausią visų laikų Lietuvos krepšinio penketuką.
Treneri, kaip Jūsų gyvenime atsirado krepšinis?
Krepšinis mano gyvenime atsirado kaip ir daugelio kitų lietuvių, iš dviejų krypčių. Pirmoji kryptis buvo šeima, tėvas labai daug žiūrėdavo, mes kartu sirgdavome. Sekantis dalykas buvo kiemas, kur žaisdavome su draugais, tuo metu nelabai turėjai kur daugiau dingti, tiesiog eidavai žaisti aikštelėje ir viskas po truputėlį taip ir gavosi.
Pats sportavote ir žaidėte krepšinį. Kaip ir kada įvyko lūžis, kuris pakreipė eiti trenerio keliu?
Buvo keletas etapų, kada galėjo įvykti tas lūžis, bet tada, kai žaidžiau Regionų krepšinio lygos komandoje jau linkau link tos pusės (treniravimo). Studijų metais buvo galimybė pabandyti eiti žaisti kažkur daugiau nei regionų lyga, galbūt į Nacionalinę krepšinio lygą, bet aš turėjau tą kryptį, kuri man atrodė stabilesnė.
Visi, kas stoja į sporto universitetą, iš pradžių galvoja žaisti, bet su laiku išsigrynina, kas nori eiti treniravimo keliu. Mano atveju viskas ėjo palaipsniui, kadangi ta mintis jau buvo pasėta mokykloje ir po truputį augo. Kai pradėjau treniruoti buvau antrame-trečiame kurse, atėjau pas trenerį Julių Pranevičių kaip asistentas ir nuo tada viskas taip ir užaugo be kažkokių kertinių lūžių.
Vienu metu treniruojate tiek vyrų, tiek moterų, tiek vaikų krepšinio komandas. Ar nekyla didelių sunkumų persigrupuojant nuo vieno lygio prie kito?
Galime žiūrėti iš tos pusės, kad dėl galimybių ir lygių skirtumų tas sunkumas gali būti, bet aš labiau esu linkęs žvelgti į pozityvius dalykus. Su kiekviena grupe tu kažko pasimokai, kažkur pasižiūri vieną ar kitą papildomą detalę, iš vienų pas kitus persineši tam tikrus dalykus ir visa tai vertinu, kaip labai pozityvią patirtį. Ar lengva? Ne, bet ar verta ir ar duoda man kažkokios naudos? Tikrai taip.
Kaip krepšininkai, taip ir treneriai turi tam tikrus autoritetus, kurie turi įtakos jų tobulėjimui. Ar Jūs turite tokį žmogų, į kurį lygiuojatės, o galbūt ir remiatės tam tikrais jo principais treniravimo veikloje?
Turiu ne vieną tokį žmogų, bet daugiausiai tie žmonės ateina ne iš tolimo rato, o iš tų, su kuriais aš galiu bendrauti. Treneriai, kurie yra vaikų krepšinyje, Nacionalinėje krepšinio lygoje. Tokio vieno trenerio, kurį sekčiau, žiūrėčiau visas jo rungtynes nėra. Tam tikrus elementus kartas nuo karto pasižiūri, pasiimi, bet gryno ėjimo ta pačia vaga, kaip kažkas kitas, tikrai nėra.
Šiais metais buvote paskirtas U-18 jaunių rinktinės treneriu. Kokius pats keliate tikslus ir ko galima tikėtis iš šios rinktinės?
Natūralu, kad tie tikslai yra aptarti. Yra iškeltas tikslas užimti tarp šeštos ir pirmos vietos, bet aš vertinčiau, kaip penktoji-pirmoji vieta, nes penkta vieta dar patenka į pasaulio čempionatą. Kaip bebūtų, mes seniai jau matėme visus kitus varžovus, visi pokyčiai vyksta, bet aš tikiu šita komanda ir manau, kad mes turėtume lygiuotis į geriausias vietas.
Jūsų akimis, ar šioje amžiaus grupėje yra vaikinų, kurie ateityje pravers vyrų rinktinės duris?
Taip, bet ar dabar reikėtų juos įvardinti? Manau, kad ne. Aišku vienus įvardinčiau, kiti norėtų temptis ir jiems tai būtų paskata, bet nesinori. Mes dažnai pradedam minėti tas pavardes ir jie dažnai mintimis būna toje rinktinėje. Aš manau, kad potencialo iš kelių vaikinų yra, bet tikrai nenorėčiau jų pradėti vardinti.
Šiuo metu NKL treniruojate Vilkaviškio ,,Perlo“ komandą. Prieš keletą dienų baigėsi reguliarusis sezonas, kaip galėtumėte įvertinti komandos ir savo pasirodymą reguliariojo sezono metu?
Manau, kad visos komandos reguliarųjį sezoną turėtų skelti į dvi dalis – pirmas etapas, kai visi sužaidžia su visais, ir antras – septintuko etapas. Pirmąją dalį vertinčiau tikrai gerai. Mes patekom į septynetą. Septintuko etapo pasirodymą vertinčiau taip – mes kovėmės, mes išlikome. Na gerai – likome septinti, mes galėjom būti šešti, bet komandos pildėsi, jos turėjo ir geresnių žaidėjų. Aišku, mes truputėlį tikėjomės, kad galbūt padarysim viena ar kita staigmena daugiau, bet laimėjom tik kartą prieš Kauno „Žalgirio“ dublerius ir Kauno r. ,„Atletą“. Nors tai ir buvo aukštesnio lygio komandos, vis tiek manau, kad mes neišnaudojom savo šanso nustebinti.
Esate minėjęs, jog turėjote pasiūlymų iš LKL klubų. Ar jaučiatės pasiruošęs ir galime tikėtis Jus išvysti kitąmet Lietuvos krepšinio lygoje?
Reikėtų patikslinti, kad tai buvo pasiūlymai užimti asistento vietą. Manau, kad man užtektų kompetencijų ir aš galėčiau dirbti tą darbą, o kaip bus ateityje – pamatysim.
Kokia Jūsų nuomonė apie krepšinio mėgėjų lygas Lietuvoje, jų reikalingumą, naudą?
Kiek aš žaidžiau pats, tada man taip patiko, jog vienu metu spėdavau žaisti už 5 komandas mėgėjų lygose, Prienuose, Šakiuose, B ir C Kaune ir dar tiksliai nepamenu kažkur. Kol yra tokia galimybė žmonėms sportuoti, džiaugtis krepšiniu, tai aš manau, kad čia yra labai geras dalykas. Aišku, čia paminėjau, kaip fun fact savo atvejį, gal tiek daug tų rungtynių ir nereikia, dėl tos pačios sveikatos. Tačiau kartais jau nebemotyvuoja žmonių tiktai bėgti ratu, ar kažkur miške, ar dar kažką sportuoti, tai aš manau, kad mėgėjų lygos vien dėl sporto, azarto, dėl to, kad tu eini su žmonėmis, turi bendruomenę, plius pažįsti visus žmones, prieš kuriuos žaidi, tai aš manau jog tai yra geras dalykas.
Sporto psichologija – pastaruoju metu labai populiarėjanti tema. Ką Jūs manote apie tai? Ar Lietuvoje tam skiriamas pakankamas dėmesys, kalbant ne tik apie aukščiausią lygį, bet ir krepšinio mokyklas?
Aš sakyčiau, jog nepakankamas. Gerai, kad vaikų krepšinyje tai jau yra, krepšinio mokyklos turi sporto psichologus, gal dar ne visur, bet judėjimas ta kryptimi vyksta. Šiaip čia yra labai svarbus klausimas, nes jis apskritai paliečia tą psichologinę pusę, psichologinę sveikatą. Paimkim vien tą sporto dalį, ji yra labai svarbi, neimkim rezultato, kaip žmonės jaučiasi patys, kaip vaikai jaučiasi, kaip tėvai jaučiasi. Ir apskritai sporte yra labai daug emocijų. Iš vienos pusės – gerai, kad žmonės jau nebebijo eiti pas psichologus, kad nebebijo leisti vaikų pas psichologus, kažkur susiduria su problemomis, ir atsiranda tie žmonės kurie ta kryptimi dirba.
Bet jeigu aš gerai suprantu, tai jau pradedant trenerių kvalifikacija ir augimu šioje pusėje, jei teisingai žinau informaciją, mane šiek tiek liūdina. Lietuvos sporto universitete buvo specialybė – magistro studijos, ir jų jau nebėra, nežinau, kur čia daugiau kažkas galėtų įvykti ta kryptimi. Kiek žinau, nors ten ir neruošdavo psichologijos specialistų, bet treneriai galėdavo pagilinti savo žinias šioje srityje ir jau galėdavo atsinešti viso to daugiau į savo darbą. Manau, kad tai yra vieta, kur mūsų Lietuvos krepšinis galėtų augti ir, mano nuomone, tai yra labai reikšminga dalis ir jos reikia. Žinoma reikia, kad visas bendravimas tarp šios srities specialistų ir trenerių vyktų, kad būtų abipusė pagarba ir supratimas tam darbui.
Treneri, pastebėjome, jog „YouTube“ platformoje galima rasti daug Jūsų vedamų krepšinio treniruočių. Kaip manote, galbūt tai yra neišnaudota niša Lietuvoje?
Mes turėjome du atvejus su nuotolinėmis individualiomis treniruotėmis. Žalgirio krepšinio mokykloje vedėme visi bendrai visiems mokyklos vaikams skirtus užsiėmimus. Ir kitas atvejis – kai mes su kolega turėjome savo platformą Instagramo socialiniame tinkle. Labiausiai norėčiau, kad to daugiau nereikėtų daryti (juokiasi). Beje, ištikrųjų buvo labai įdomu, nes kai vedi vaikams treniruotę – turi žiūrėti, kad jie taisyklingai darytų, ir pats su kamuoliu tiek nebūni, o kuomet darėme nuotolines treniruotes – buvo atvejų, kuomet prašydavau vaikų daryti, bet buvo ir atvejų, kuomet pats darydavau pratimus, tai buvo labai smagu, labai gerai pasijautė kamuolys. Bet esmė ta, kad, duok Dieve, nebebūtų pandemijų, ir mes galėtume vaikus matyti gyvai ir nereikėtų tų visų nuotolinių treniruočių.
Nesenai patvirtinti tam tikri pokyčiai, liečiantys krepšinio agentų darbą. Turbūt vieša paslaptis, jog krepšinio agentai bendrauja su vaikais jau iki 18 metų amžiaus. Kokia Jūsų nuomonė apie tai?
Mano, galbūt, ir kažkiek savanaudiškas požiūris, bet norėtųsi, jog vaikai daugiau tikėtų treneriais ir jais pasitikėtų. Neteko sutikti žmonių, kurie dirbą vaikų treneriais, kažkokių savanaudžių, egoistų, apgavikų ar pan., visi jie nori, kad tie vaikai žaistų, kad jie užaugtų krepšininkais, kad jie tobulėtų ir užaugtų gerais žmonėmis. Bet kai prasideda patarimai iš šono, ar tai būtų agentai, ar tai būtų tėvai, ar žiniasklaida, jie nėra taip arti, jie dažniau glostys, negu pasakys kažkokią kritiką tobulėjimo linkme, tai šioje vietoje sakyčiau – daugiau pasitikėjimo treneriais.
Ir pabaigai, sudarykite geriausią visų laikų Lietuvos žaidėjų penketuką?
Iš tikrųjų mes čia tokius penketukus dažnai sudarinėjame, ir neapsisprendžiame, ar žaistume su mažesniu penketuku ar didesniu. Aš vis tiek rinkčiausi Šarūną Jasikevičių, Šarūną Marčiulionį, Arvydą Sabonį, aišku priklausytų nuo varžovo, bet trečioje pozicijoje – Modestas Paulauskas. (Fone pasigirsta kolegos trenerio D. Lubio balsas) Dalius Lubys – ketvirtoje pozicijoje (juokiasi).
Parengė „PROflame krepšinio vadybininkų rinktinės” projekto praktikantai Tadas Chochlovas, Domas Podolinskis ir Arnas Lisauskas
