Lietuvos krepšinio federacija (LKF) naujienas apie šią sporto šaką nuo šiol pateikia ir žurnale „Krepšinio namai“. Kartą į ketvirtį leidžiamame leidinyje yra apžvelgiamos Lietuvos rinktinių naujienos, LKF organizuojami projektai, dėmesys skiriamas krepšinio lygų aktualijoms bei šios sporto šakos asmenybėms.
Dalinamės tekstu apie Vilniuje vykusias Europos vyrų krepšinio čempionato atrankos turnyro kovas, o pilną žurnalo versiją galite rasti čia.
TEKSTO AUTORIUS: RYTIS SABAS
Lapkričio pabaigoje televizijos žiūrovai matė Lietuvos vyrų rinktinės Europos čempionato atrankos rungtynes Vilniuje su virtualiais žiūrovais ir sportinėmis aistromis. Tačiau tam, kad jos vyktų, reikėjo daug visuomenei nematomo darbo – ne mažiau svarbaus nei rungtynių rezultato. Nes pralaimėti sporte yra natūralus dalykas. Tačiau pralaimėti prieš pandemiją organizuojant „burbulą” būtų tragiška. Ne tik dėl to, kad žiūrovai nepamatytų savo rinktinės, tačiau ir dėl to, kad už „burbulo” tykantis COVID-19 užkratas grėstų sportininkų, trenerių, gydytojų ir aptarnaujančio personalo gyvybėms.
Ir jei Lietuvos vyrų rinktinei reikėjo rūpintis rezultatais, Lietuvos krepšinio federacija, kuriai FIBA suteikė teisę rengti atrankos „burbulą”, privalėjo garantuoti, kad jo dalyviams – Lietuvos, Belgijos, Čekijos ir Danijos rinktinėms – niekas daugiau ir nerūpėtų. Kalba – ne tik apie saugumą, tačiau ir maksimalų komfortą sudėtingomis sąlygomis. Ir FIBA taip įvertino LKF darbą, kad suteikė teisę rengti ir lemiamą Europos čempionato atrankos burbulą vasario mėnesį.
Organizacija – aukščiausio lygio
„Susidūrėme su tokiais iššūkiais, kokių iki šiol neturėjome. Viskas buvo nauja, visas organizavimo sritis reikėjo pritaikyti COVID-19 prevencijos protokolui. Paprastai tokiems renginiams organizuoti reikia 13-15 įvairių sričių – nuo saugumo, logistikos, apgyvendinimo iki sportinės dalies. FIBA protokolas kėlė daugiau reikalavimų. Vienas didžiausių iššūkių buvo FIBA protokolo suderinimas su Lietuvos sveikatos apsaugos ministerijos nurodymais. Viskas buvo daroma dėl vienintelio tikslo – saugumo, siekiant maksimaliai sumažinti viruso plitimo riziką, tęsti treniruočių ir varžybų procesą“, – pasakojo LKF direktorius Justas Kalinauskas, kuris vadovavo „burbulo” organizacijai.
Tam buvo pasitelkta daugiau nei pusšimtis žmonių – nuo organizacinio komiteto narių iki vairuotojų ir arenos darbuotojų.
„Apie 60. Šį skaičių gavome pagal tai, kiek žmonių reikėjo testuoti”, – žurnalui „Krepšinio namai“ pasakojo J. Kalinauskas.
Lietuvos krepšinio federacijos pastangos pasirūpinti „burbulo” saugumu ir sudaryti geriausias įmanomas sąlygas jo dalyviams buvo įvertintos ne tik FIBA, tačiau ir pačių dalyvių.
„FIBA oficialios ataskaitos teigia, kad burbulas buvo surengtas aukštu lygiu – iš esmės be priekaištų. O komandos, nors ir jausdamos įtampą iš išorės, jautėsi patogiai, jautė rūpestį, ir buvo patenkintos nepriklausomai nuo sportinių rezultatų”, – sake J. Kalinauskas.
Jo teigimu, viskas vyko sklandžiai dėl to, kad LKF pasidarė namų darbus, o kolektyvas dirbo ypač profesionaliai.
„Dėkoju visoms vyriausybinėms organizacijoms, įvairioms ministerijoms, institucijoms. Be vyriausybės darbo grupės pagalbos renginys būtų neįmanomas”, – teigė J. Kalinauskas.
Šešių žvaigždučių priėmimas
„Kaip ir sakė čekai, FIBA ir ypač Lietuvos krepšinio federacija nusipelno didelės pagarbos už tai, kaip viskas praėjo. Visi jautėsi labai saugūs, viešbutis yra net ne penkių, o šešių žvaigždučių. Transportavimo priemonės nuolat buvo valomos, taigi todėl lietuviai nusipelno didelės pagarbos“, – po rungtynių konstatavo Danijos ekipos vyriausiasis treneris Erezas Bittmanas.
Ant Neries kranto įsikūręs viešbutis „Radisson Blu Hotel Lietuva” lapkričio pabaigoje virto savotiška tvirtove. Joje įsitvirtino ne tik specialiai pasirengęs viešbučio personalas, tačiau ir 150 burbulo dalyvių.
Visi burbulo dalyviai gyveno atskiruose kambariuose. Kiekviena komanda turėjo visą atskirą aukštą, o judėjimas viešbutyje sudėliotas taip, kad gyvendami vienoje vietoje ir treniruodamiesi toje pačioje arenoje, keturių rinktinių krepšininkai tarpusavyje susitiko tik po kartą – kai vieni prieš kitus žaidė Europos čempionato atrankos rungtynes „Avia Solutions Group“ arenoje. Kiekviena komanda viešbutyje turėjo savo atskirus įėjimus ir išėjimus.
Visų komandų aukšte buvo tiekiami užkandžiai, o maisto stalas su pusryčiais, pietumis ir vakariene buvo ruošiamas šalia krepšininkų kambarių, kur pastiprinimą į lėkštes žaidėjams lyg bufete dėliojo viešbučio virtuvės darbuotojai.
Vienintelė bendra zona viešbutyje visiems gyventojams – treniruoklių salė. Tačiau ji buvo reguliariai dezinfekuojama, o jos laikas viešbučio gyventojams paskirstytas taip, kad jie niekaip nesusitiktų vienas su kitu. Be to, vienu metu sportuoti galėjo daugiausia penki žmonės.
Visos keturios burbule dalyvavusios komandos savo aukšte turėjo zoną su saugiu atstumu išstatytais sėdmaišiais ir televizoriumi, kuriame buvo galima žiūrėti „Netflix“ arba žaisti „PlayStation“. LKF išpildė ir specialų komandos kapitono Manto Kalniečio prašymą – lietuvių aukšte su „PlayStation“ atnešti ne du, o keturis pultelius, nes rinktinės stovykloje įprastai verda karštos „FIFA“ kompiuterinio žaidimo kovos.
Konferencijų salėje vestibiulyje buvo pastatytas ir stalo teniso stalas, kurį išbandė Lietuvos rinktinės treneriai Darius Maskoliūnas ir Benas Matkevičius.
Zonos ir testai
FIBA burbulas Vilniuje buvo suskirstytas į tris skirtingas zonas. Į pirmąją – jautriausiąją, pateko visi „Radisson Blu Hotel Lietuva“ gyventojai. Pagal FIBA protokolą, burbulo dalyviai turėjo atlikti tris privalomus COVID-19 testus. Antras testas turėjo būti atliktas ne vėliau nei likus 72 valandoms iki išvykimo į burbulą (dėl paskutinėmis dienomis sugriežtintų SAM nurodymų, iš Danijos atvykstantiems piliečiams reikėjo ne vėliau kaip 48 val. iki atvykimo į Lietuvą daryto testo, todėl danų rinktinei teko organizuoti atskirą testavimą ir laikiną izoliaciją), o pats pirmas testas – ne vėliau kaip likus dar 5 dienoms iki antrojo testo. Trečią testą jau reikėjo atlikti prisistačius į FIBA burbulą Vilniuje. Jei bent vienas iš trijų testų teigiamas – iškrinti iš šio žaidimo be galimybės sugrįžti į burbulą.
Dėl tokių žaidimo taisyklių į rinktinės burbulą negalėjo atvykti Panevėžio „Lietkabelio“ puolėjas Gytis Masiulis. Nors pagal Lietuvos protokolą buvo laikomas pasveikusiu, jo testas vis dar buvo rodomas kaip aktyvus, todėl pagal FIBA protokolą burbule jo būti negalėjo. Kitas „Lietkabelio“ atstovas – gynėjas Paulius Valinskas, gavo teigiamą COVID-19 testo rezultatą atvykęs po dvejų Europos taurės rungtynių Krasnodare ir Bolonijoje, todėl paskutinę akimirką turėjo būti pakeistas Mindaugu Girdžiūnu. Dar vienas kandidatas – įžaidėjas Šarūnas Vasiliauskas, į Lietuvą neatvyko, nes įsižiebus židiniui jo atstovaujamoje Izmiro „SOCAR Petkim“ ekipoje, lietuvis pradėjo negaluoti ir jausti viruso simptomus.
Jei koronavirusas būtų buvęs diagnozuotas jau pačiame burbule, viešbučio gyventojas būtų perkeltas į kitą aukštą, o jei prireiktų didesnės pagalbos – į pirmos pagalbos zoną. Pajutus negalavimus „Siemens“ arenoje, toks žmogus būtų iškart palydėtas į specialų izoliacijos kambarį. Į situaciją iškart būtų reagavusi speciali grupė, sudaryta iš SAM, LKF ir FIBA atstovų. Visą informaciją apie burbulo dalyvių savijautą jai reguliariai teikė kiekvienos komandos priežiūrai paskirtas specialistas.
Į antrąją burbulo zoną pateko LKF atstovai, kurie lango metu darbavosi arenoje, arenos personalas, apsaugos darbuotojai, televizijos operatoriai, transliacijų teisių turėtojai, vairuotojai. Visi jie buvo testuojami, nors šios zonos atstovai ir neturėjo jokio kontakto su pirmos zonos dalyviais. Juos „Avia Solutions Group“ arenoje skyrė ir specialūs atitvarai. Arenoje buvo nubraižyta speciali judėjimo viduje schema, kuri padėjo suvaldyti visus trijų zonų srautus.
Trečioje burbulo zonoje buvo žiniasklaida, kuriai testuotis prieš patenkant į areną nereikėjo – žurnalistai prie įėjimo buvo tikrinami termovizoriais. Žiniasklaidos atstovai neturėjo jokio sąlyčio su žaidėjais, o žiniasklaidos konferencijos vyko nuotoliniu būdu.
Didžiuliai vartai su termovizoriais prie arenos laukė ir komandų.
Visos keturios komandos turėjo atskirus persirengimo kambarius. Pagal FIBA protokolą, po rungtynių ir treniruočių krepšininkams nebuvo leidžiama maudytis arenos duše – tą jie galėjo padaryti tik grįžę į viešbutį. Komandos iki rungtynių turėjo po dvi treniruotes per dieną, o po kiekvienų pratybų „Siemens“ arenos parketas buvo dezinfekuojamas specialiais skysčiais ir purškalais. Taip pat buvo ir tarp Europos čempionato atrankos rungtynių.
Neįprasti garai autobusuose
Ypatingų saugumo priemonių buvo imtasi ir autobusuose, kurių kiekvienai komandai buvo skirta po vieną. Po kiekvienos darbo dienos autobusai buvo kruopščiai išvalomi ir papildomai dezinfekuojami garo sistema. Vieno autobuso dezinfekavimas truko iki dešimties sekundžių.
Buvo išleidžiamas labai didelis garų kiekis, kuris patekdavo ant kiekvieno liečiamo paviršiaus taip užtikrinant maksimalų efektą. Dezinfekcijos procesas (poveikis į virusą) vyko 90 minučių. Per jas dezinfekcinis rūkas reaguodavo ir suskildavo išnykdamas.
Čempionatą aptarnaujantys vairuotojai privalėjo turėti neigiamą COVID-19 testą, kad galėtų vežti komandos narius ir aptarnaujantį personalą, kiekvieną rytą jiems buvo matuojama temperatūra. Darbo metu vairuotojai dėvėjo kaukes, autobusuose buvo sumontuoti dezinfekcinio skysčio dozatoriai.
Taip pat autobusuose buvo pažymėtos vietos, kuriose keleiviams negalima sėdėti, kad būtų išlaikomas vieno metro atstumas.
Sąlygos – ir puikios, ir nepavydėtinos
Tokiomis sąlygomis Vilniaus „burbule” taip pat gyveno, treniravosi ir žaidė ir Lietuvos rinktinė.
„Viskas vyko idealiai, LKF padarė gerą darbą, viskas buvo sklandu. Keista, bet tokios realijos. Sakau ne pataikaudamas – bendravau su belgais ir čekais. Jie kalbėjo tą patį. Girdėjau, kad ir Danijos treneris gyrė sąlygas”, – sakė Lietuvos rinktinės strategas Darius Maskoliūnas.
Tačiau sportinė „burbulo” pusė rinktinės vyriausiajam treneriui patiko gerokai mažiau.
„Buvome sąlygų įkaitai, nėra ko daugiau komentuoti. Dėl tam tikrų priežasčių kai kurie žaidėjai negalėjo atvykti. Vieną teko keisti prieš pat stovyklą. Darbą sunkino daug priežasčių, kurios nuo manęs nepriklausė. Taip dar nėra buvę. Turėjau šešis naujus žaidėjus ir vos kelias dienas komandai parengti. Tad minimaliai buvo bazinių dalykų, trumpai prisiminėme gynybos sistemas, pasiaiškinome puolimą, nors puolimo schemos žaidėjai gavo anksčiau, kad spėtų patys susipažinti. Tad tik minimaliai viską „pašlifavome”, – žurnalui „Krepšinio namai“ pasakojo D. Maskoliūnas.
Be sirgalių neliko
Griežtas kovos su pandemija protokolas užkirto kelią į areną patekti sirgaliams. Tačiau būdas pareikšti palaikymą savo rinktinei buvo rastas. Vilniaus arena pasipuošė sirgalių vėliavomis, tribūnose išsirikiavo būgnai.
„Norėjome padengti kiek įmanoma daugiau arenos vizualiai – turime prikaupę vėliavų per tą beveik 20 metų palaikymo laikotarpį. Visiems čia tokia nauja patirtis, kai neleidžia žmonių į areną. Stengėmės sudaryti vizualų, matomumo įspūdį. Juk žaidžiame namie. Norėjome, kad jei net ir nebuvo garsinio gyvo palaikymo, kad rinktinė matytų, jog yra palaikoma, ji yra namie”, – pasakojo žinomiausias Lietuvos rinktinės fanas Tomas Balaišis-Sėkla.
Be to, tribūnose buvo ir gyvų sirgalių – tiesa, virtualių, prisijungusių per nuotolį – iš savo namų ir biurų. Pirmą kartą Lietuvoje rungtynės vyko su virtualiais žiūrovais. Vilniaus „Avia Solutions Group“ arenoje buvo įrengtas įspūdingas arenos valdomos įmonės „On-Stage“ 4×21 m. dydžio ekranas, suteikęs unikalią technologinę galimybę komandoms matyti juos palaikančius sirgalius.
