Autorius: Vaidas Čeponis, „Olimpinė panorama“
Dabartiniams krepšininkams fizinis pasirengimas yra daug svarbesnis nei ankstesnių laikų žaidėjams. Ar pasikeitė krepšininkų fizinio rengimo metodika per koronaviruso pandemiją? Kaip pasiekti sportinės formos viršūnę svarbiausiu momentu? Kokių pratimų labiausiai vengia žaidėjai? Kurie Lietuvos vyrų rinktinės krepšininkai yra greičiausi, stipriausi, šokliausi?
Apie tai Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) žurnalas „Olimpinė panorama“ kalbasi su Martu Skrabuliu – vienu nacionalinės krepšinio komandos fizinio rengimo trenerių.
– Kaip per koronaviruso pandemiją pasikeitė krepšininkų fizinis rengimas?
– Iš esmės viskas liko kaip anksčiau. Tik labiau saugomės. Pavyzdžiui, treneriai per pratybas dėvi kaukes.
– Lietuvos rinktinė per Europos čempionato atrankos varžybas patyrė keletą netikėtų nesėkmių – svečiuose triuškinamai pralaimėjo belgams, namie nusileido danams, o kontrolinėse rungtynėse išvykoje neatsilaikė prieš estus. Gal šiuos kluptelėjimus lėmė ir kai kurių žaidėjų prastas fizinis pasirengimas?
– Nemanau. Mano nuomone, mūsiškiai pralaimėjo dėl to, kad per daug atsipalaidavo, deramai neįvertino varžovų. Žodžiu, tas nesėkmes lėmė psichologija.
– Kuo skiriasi fizinio rengimo metodika klube ir rinktinėje?
– Klube žiūrima į ilgalaikę perspektyvą. Yra pakankamai laiko pabendrauti su komandos vyriausiuoju treneriu, galima susidėlioti treniruočių valdymo procesus, testuoti, analizuoti žaidėjus. Klube fizinio rengimo specialistas turi daugiau įtakos žaidimui.
Dirbant rinktinėje, ypač per vadinamuosius Europos pirmenybių atrankos langus, turime labai nedaug laiko paruošti krepšininkus rungtynėms. Yra tik kokios penkios dienos, iš kurių dvi dienas vyksta mačai.
Nacionalinėje komandoje tikro fizinio rengimo nėra – tik fizinės formos palaikymas. Svarbiausia žaidėjų nenuvaryti nuo kojų, duoti pailsėti. Aišku, reikia jiems padėti – kažką pakoreguoti, kai krepšininkai daro įvairius pratimus, paduoti gumas ir panašiai. Būtų absurdas per penkias dienas įvesti kažką nauja. Nėra laiko nei testams, nei kažkokiems tyrimams atlikti.
– Kaip elgiatės, kai vieni žaidėjai į rinktinės stovyklą atvyksta puikiai pasirengę, o kiti – vidutiniškai ar prastai?
– Iškart pamatome, kas dūsta nubėgęs tam tikrą atstumą, o kas ne. Taip, krepšininkai atvažiuoja skirtingos būklės. Kai kurie klubuose būna nerungtyniavę gal dešimt dienų arba žaidę mažai, o kai kurie per trumpą laiką būna sužaidę kelerias rungtynes iš eilės ir aikštėje praleidę po 30 minučių.
Tada turiu išlaviruoti: vieniems skiriu didesnį krūvį, kitiems – mažesnį. Na, bet lazda turi du galus. Tų, kurie į rinktinę atvyksta labiau pavargę, nes daug rungtyniauja, būna geresnis žaidybinis ritmas, nors jie ir „pasėdę“ fiziškai. Į rinktinės stovyklas per atrankos langus dauguma krepšininkų atvyksta fiziškai pasirengę tinkamai, nes tada būna sezono vidurys.
– Ar yra tokių krepšininkų, kurie atstovaudami rinktinei pasitaupo, pasisaugo traumų?
– Noriu tikėti, kad ne, bet neįmanoma įlįsti į jų galvas. Aš tik darau prielaidą. Jei žaidėjai nacionalinėje komandoje simuliuotų, tuomet geriau visai nežaisti rinktinėje. Kita vertus, reikia suprasti krepšininkus, kurie prisibijo traumų. Juk jie rinktinėje pinigų negauna.
– Turbūt skiriasi fizinis rengimas, pavyzdžiui, vasarą prieš svarbias tarptautines varžybas (Europos, pasaulio čempionatą, olimpines žaidynes) ir per „Eurobasket“ atrankos langus?
– Vasarą turime daugiau laiko darbuotis, todėl fizinį rengimą akcentuojame labiau nei per labai trumpas stovyklas. Vasarą daugelis krepšininkų labiau motyvuoti lieti prakaitą, nes jie kartu ruošiasi ir klubiniam sezonui.
– Ar netampa problema tai, kad įvairiuose klubuose fizinio rengimo metodika skirtinga?
– Ne. Geresniuose klubuose fizinio rengimo sistema yra efektyvi ir panaši.
– Kai kurie medikai sako, kad sportininkas, nelengvai persirgęs COVID-19, paskui didelių krūvių turėtų vengti net tris mėnesius. Ar tai tiesa?
– Skaičiau įvairių teorijų. Tai naujas virusas, kol kas nėra išsamių analizių, todėl tiksliai negalėčiau pasakyti. Manau, tai individualus dalykas. Vieni žaidėjai atsigauna greičiau, kiti lėčiau.
– Kokių fizinio rengimo pratimų krepšininkai labiausiai nemėgsta?
– Prieš sezoną tai tokie pratimai, kurie susiję su ištverme. Jie būna gana ilgi ir monotoniški. Sezono metu ne prie širdies apšilimai, nors jie būna skirtingo pobūdžio. Būtent tada daugelį žaidėjų sunkiausia motyvuoti. Kai kurie apšilimą daro tik tam, kad užsidėtų pliusiuką, o ne tam, kad viską atliktų labai gerai.
– Ar matote žaidėjų, kurie per fizinio rengimo treniruotes pritingi?
– Beveik visose komandose taip yra. Dažniausiai viską nuoširdžiau, atsakingiau, labiau iš širdies daro jaunimas. Vyresni kartais pratimus atlieka atsainiau.
– Kaip pasikeitė fizinio rengimo metodika, palyginti su ankstesniais laikais, kai buvo bėgiojami ilgi krosai, šokinėjama per laiptelius?
– Dabar mažiau monotonijos, daugiau kūrybos, intensyvumo, dinamiško darbo. Padidėjo žaidėjų sąmoningumas, daugelis suvokia, kad to reikia norint pasiekti gerų rezultatų. Dabar ištvermė daugiausia lavinama per intensyvų kartotinį darbą. Aišku, dabar pasaulis tapo modernesnis, atsirado naujų technologijų. Anksčiau krepšininkai turėdavo tik barjerus, šokdynę, štangą.
– Kiek procentų žaidėjų fizinis pasirengimas lemia rezultatą krepšinio aikštėje?
– Sunku pasakyti procentais, tačiau dabar fizinis pasirengimas yra gerokai svarbesnis nei anksčiau. Ypač atletiškumas dominuoja pajėgiausioje pasaulio lygoje NBA. Pakanka pažiūrėti į LeBroną Jamesą ar Giannį Antetokounmpo. Kita vertus, nestinga neatletiškų žaidėjų, bet jie turi itin aukštą IQ aikštėje. Dalis tokių krepšininkų irgi yra labai aukšto lygio.
Dar noriu pabrėžti, kad geras fizinis pasirengimas yra traumų prevencija, jis reikalingas ne tik tam, kad sportininkas greičiau bėgtų ar aukščiau šoktų.
– Kuris krepšininkas Lietuvos rinktinėje greičiausias, šokliausias, stipriausias?
– Dirbu su lengvaatlečiais, tai man visi krepšininkai atrodo labai lėti (juokiasi). Nedarėme tokių testų, kuris rinktinėje greičiausias, šokliausias, tačiau itin atletiški yra Arnas Butkevičius, Mindaugas Kuzminskas. Vienas vikriausių ar net pats vikriausias – Lukas Lekavičius. Labai stiprūs Domantas Sabonis, Jonas Valančiūnas.
– Kai kurie Lietuvos krepšininkai pastaruoju metu labai sutvirtėjo, prisiaugino raumenų. Tarkim, Martynas Echodas, Regimantas Miniotas, Arnoldas Kulboka. Ar įmanoma priaugus masės beveik neprarasti greičio ir staigumo?
– Įmanoma. Aišku, jeigu priaugsi 30 kilogramų, tada jau nebebūsi greitas. Raumenis valdo smegenys. Smegenys įpranta dirbti taip, kaip dirba raumuo. Galima nesunkiai ir greitai priaugti raumenų, tačiau tuomet yra rizika bukinti kūną. Masę paversti varomąja jėga reikia dvejų trejų metų.
Tarkim, svarbu ne tik dirbti su štanga, svarmenimis, bet paraleliai atlikti greičio, šoklumo pratimus. Ir tai patartina daryti su profesionaliais specialistais, o ne pačiam. Dar noriu pasakyti, kad toli gražu ne visiems reikia augintis raumenis. Jei, pavyzdžiui, NBA žvaigždė Kevinas Durantas taptų gerokai sunkesnis, turbūt būtų prastesnis žaidėjas. Be to, neprotingai dirbant su svoriais galima „sukietinti“ riešą ir taip pabloginti taiklumą.
– Geriausiems fizinio rengimo treneriams dažnai pavyksta pasiekti, kad jų komanda į sportinės formos viršūnę įkoptų svarbiausiu momentu. Kaip tai padaryti? Ar sezono metu duobės yra neišvengiamos?
– Gerą komandos rezultatą ir formos piką lemia fizinio rengimo trenerio ir vyriausiojo trenerio darnus bendradarbiavimas. Jei fizinio rengimo specialistas bus labai aukšto lygio, o pagrindinis treneris žemos kvalifikacijos arba atvirkščiai, nieko gero nebus. Komanda pralaimės, nors krepšininkai bus gerai pasiruošę fiziškai.
Natūralu, kad komandos krinta į duobes, nes sezonas ilgas. To sunku išvengti, bet krizes galima minimalizuoti. Komandos sportinę formą lemia ir įvairūs kiti dalykai – medicinos priežiūra, atsigauti skatinančios priemonės, kineziterapija, masažai, mityba ir panašiai. Manau, kad rezultatams įtakos turi ir psichologas, jei komandos turi tokį specialistą.
– Ar tikrai komandoms būtinas psichologas?
– Mano nuomone, toks specialistas būtų naudingas, bet viskas priklauso nuo to, kiek komanda turi pinigų ir ar gali jį samdyti. Aš ieškau gero psichologo sprinteriams. Daugelis geriausių pasaulio sportininkų turi asmeninius psichologus. Pavyzdžiui, Lionelis Messi, Cristiano Ronaldo, Novakas Džokovičius, Rogeris Federeris, Lewisas Hamiltonas.
