Nugriaudėjusios Kauno „Žalgirio” pergalės dar kartą priminė, kur yra Lietuvos krepšinio meka. Kiekvienai religijai reikia ir savų šventovių. Viena tokių turėtų tapti Kaune kuriami Krepšinio namai. Jau šešerius metus puoselėjama Krepšinio namų idėja netrukus turėtų įgauti ir apčiuopiamus kontūrus. Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) prezidento Arvydo Sabonio atvežtas sumanymas Kaune įamžinti visos šalies krepšinio istoriją įgauna pagreitį.
Šią savaitę sulaukus miesto tarybos pritarimo, ketinama netrukus baigti tvarkyti visus statybų formalumus ir pradėti namų, kuriuose įsikurs ir LKF būstinė, ir krepšinio muziejus, statybas.
„Matyt, toks likimas, kad būtent šioje vietoje, greta dviejų upių santakos, atsirado tinkamas sklypas. Net adresas tarsi specialiai parinktas – Santakos g. 11, – šypsojosi A.Sabonis. – Atlikome nemažai namų darbų, o dabar telieka surėmus pečius duoti startą pačiam statybų procesui.”
Statybų pradžios nekantriai laukia ir Krepšinio namų projektą drauge su kolegomis bei partneriais atlikęs žinomas architektas Gintautas Natkevičius.
„Atėjo A.Sabonis ir taip paprastai, be jokios pompastikos pasakė: padarome Lietuvos labui tai, ko iki šiol dar niekas nedarė. Ir ne tik Lietuvoje, bet ir aplinkinėse šalyse. Kaip gali nepatikėti ir atsisakyti? Tada galvoji ne apie atlygį, o tik apie tai, kaip kuo labiau prisidėti prie šios gražios idėjos”, – pasakojo kaunietis.
Krepšinio namų projektas jau tapo tarptautinis. Idėjos autoriai ir architektas per daugiau nei metus lankėsi panašiuose muziejuose Izraelyje, Šveicarijoje bei kitose šalyse. Specializuotas paties krepšinio muziejaus, erdvių projektavimas patikėtas kolegoms iš Latvijos.
– Kaip kilo Krepšinio namų idėja? – pasiteiravome A.Sabonio.
– 2012-aisiais man atėjus į Krepšinio federaciją nutarta įsigyti biurą Kaune. Iki tol dirbome išsimėtę po kelis biurus. Kažkas Vilniuje, kažkas Kaune. Tokia veikla ir kainuoja brangiau, ir nepatogi logistikos bei laiko sąnaudų prasme. Dar turėjome lėšų, uždirbtų per 2011-ųjų Europos vyrų krepšinio čempionatą Lietuvoje. Jų nepakako, bet pradinę sumą turėjome. Žinoma, galima buvo pagyventi sočiau, padidinti atlyginimus federacijos darbuotojams, bet pravalgyti pinigus galima labai greitai. O buvo noras nuveikti kažką, kas turėtų išliekamąją vertę.
– Dėl biuro viskas suprantama. Viskas vienoje vietoje yra pigiau nei keliose ir dar sostinėje. O kaip dėl muziejaus?
– Per visus Lietuvos krepšinio gyvavimo metus esame pasiekę įspūdingų rezultatų, skambių pergalių. Norėjosi jas įamžinti. Ir tai padaryti patraukliai, šiuolaikiškai, kitaip nei jau veikiančiuose sporto ar kitokios tematikos muziejuose Lietuvoje. Norėjosi, kad Krepšinio namai taptų traukos centru ir edukacine priemone jaunimui. Norime viską susisteminti ir pateikti vienoje vietoje. Iš žmonių dažnai girdime klausimus, kur galima pamatyti vieną ar kitą taurę, trofėjų. Pavyzdžiui, 1997-aisiais Lietuvos moterų krepšinio rinktinės laimėtą Europos čempionių taurę ar kokį kitą vertingą eksponatą. Dalis jų yra federacijoje, dalis – Vytauto Didžiojo karo muziejuje, dalis – dar kitur. Žmogui nepatogu ieškoti, atvesti moksleivių ar turistų grupę. Krepšinio namuose viskas būtų pateikta vienoje vietoje ir skoningai. Turbūt niekas nesiginčys, kad Kaunas – Lietuvos krepšinio sostinė. Ir dėl istorinių aplinkybių, ir dėl dabarties realijų.
– Kodėl šiai idėjai pasirinktas Kaunas? Teko girdėti pastabų iš sostinės, kad tokią įstaigą mielai priglaustų ir vilniečiai.
– Turbūt niekas nesiginčys, kad Kaunas – Lietuvos krepšinio sostinė. Ir dėl istorinių aplinkybių, ir dėl dabarties realijų. Kaune užsimezgė visos mūsų krepšinio ištakos: Steponas Darius atvežė krepšinį į tuometę Lietuvos sostinę Kauną, šiame mieste 1922 m. taip pat įvyko pirmosios oficialios krepšinio rungtynės. Kaune vyko trečiasis Europos vyrų krepšinio čempionatas 1939 m. 37-asis Europos vyrų krepšinio čempionatas vėlgi vyko Kaune, ir šis miestas, manau, pagrįstai vadinamas Lietuvos krepšinio sostine. Tai rodo ir pastarieji Kauno „Žalgirio” pasiekimai Eurolygoje. O dėl Vilniaus nesakyčiau, kad ten krepšinis niekaip neįamžintas. Smagu, kad ten pastatytas įspūdingas paminklas krepšiniui. Tiesa, norėtųsi ir sostinėje turėti daugiau krepšiniui tinkamų arenų. Nemanau, kad yra kažkokia konkurencija tarp miestų. Nebent tik krepšinio aikštelėje. Mūsų rūpestis – ne vieno ar kito miesto, o visos Lietuvos krepšinis.
– Kuo išskirtinis bus Krepšinio muziejus?
– Daug kuo. Tai nebus vien daiktų, trofėjų muziejus, koks, pavyzdžiui, yra dabartinis Sporto muziejus ir pan. Tai bus iškalbingos parodos, paremtos naujausiomis technologijomis. Informacijos apie daugelį eksponatų bus galima gauti čia pat patogiai, atsisiuntus į telefoną programėlę ar kompiuterio ekrane. Juk viena yra, kai matai taurę – ir viskas. Ir visai kas kita, kai gali gauti išsamią informaciją, sužinai įdomių detalių, pamatai vaizdo įrašus. Be to, muziejuje veiks kintančios ekspozicijos. Tarkime, sukaks Vladui Garastui 90 metų. Ta proga čia bus galima mėnesį ar kitą rodyti specialiai treneriui skirtą parodą, eksponatus ir t.t.
– Kaip žadate sukaupti eksponatus: gal dalį jų perimsite iš kaimynystėje veikiančio Sporto muziejaus, „Žalgirio” arenos ar krepšinio muziejaus Joniškyje?
– Tikrai nežadame konkuruoti su kitais muziejais. „Žalgirio” arenoje veikia Kauno klubui skirta ekspozicija, Sporto muziejus turi sukaupęs savų įdomių trofėjų. Joniškio muziejus apskritai – unikalus reiškinys. Reikia tik pasidžiaugti, kad yra tokių entuziastų kaip Leonas Karaliūnas, kurie provincijoje puoselėja krepšinio tradicijas ir atmintį. Kruopščiai padedami jo, sporto istorikų ir statistikų, rinksime tiek eksponatus, tiek įamžinamus faktus.
