Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės vedliu tapęs Kazys MAKSVYTIS (44) nuo šiol turės daugiau progų sugrįžti namo į Kauną. Ilgesys gyvenant atskirai nuo žmonos Eglės bei dviejų dukrų vis dažniau priverčia pagalvoti ir apie permainas, kurios leistų būti arčiau šeimos ir mėgautis kasdienybe.
ARNAS ŠARKŪNAS, interviu publikuotas žurnale „Žmonės“.
Vadovauti krepšinio rinktinei, atrodo, jums buvo neišvengiama – su auksine jaunimo karta skynėte Europos ir pasaulio čempionų titulus, nemažai pasiekėte Lietuvoje, į šį postą buvote siūlomas jau prieš dvejus metus ir pats sakėte, kad pribrendote šiam darbui. Visgi tai išties karšta kėdė, tad galbūt buvo abejonių?
Gal ir atrodo, kad darbas buvo neišvengiamas, bet Lietuvoje yra daugybė gerų krepšinio specialistų, kurie taip ir netampa nacionalinės rinktinės treneriais. Man šis postas – svajonė, nors kėdė karšta, esu po didinamuoju stiklu, tai jau pajutau išaugus Permės komandos „Parma“ rungtynių susidomėjimui Lietuvos žiniasklaidoje. Taip pat ne visiems patinka dabartinė langų sistema (atranka vyksta sezono metu – red. past.). Bet jei būčiau atsisakęs šio pasiūlymo, būčiau visą gyvenimą gailėjęsis. Dabar pats laikas pamėginti.
Su kai kuriais auksinės jaunimo rinktinės žaidėjais Jonu Valančiūnu, Edgaru Ulanovu, Roku Giedraičiu, Arnu Butkevičiumi ar Kauno krepšinio mokykloje treniruotu Donatu Motiejūnu yra tikimybė dirbti ir dabar. Su jais išlikęs ryšys?
Kartu išties nemažai nuėjome, tad išliko emocijų, norisi susitikti, pabendrauti. Tiesa, dabar bus kitaip, nes tai vyrų rinktinė ir jos laukia didesni iššūkiai. Vis dėlto tikiuosi, kad patirtis ir tuomet išugdytas mentalitetas mums padės ir vyrų krepšinyje.
Dabar laukia kova norint patekti į Pasaulio taurės turnyrą, kitąmet – Europos čempionatas. Kokius tikslus komandai ir sau keliate?
Situacija nepalanki, pirmi turai bus sunkoki: pirmosios rungtynės su bulgarais – pačios svarbiausios, tad slėgs atsakomybė, o antrosiose su Čekija bus sudėtinga, nes šios šalies rinktinė išlaikė trenerių štabą, o pas mus daugybė pokyčių, turėsime žaisti pasitreniravę vos kelias dienas. Kalbant apie tikslus – mėgstu užsibrėžti tikslą nugalėti kiekvienose varžybose. Asmeniniai? Užimdamas šį postą įsipareigoju sau, šeimai, federacijai ir sirgaliams. Todėl privalau būti įvykių sūkuryje, negaliu pradėti mažiau dirbti ar gailėti savęs – nuogąstauti, kad nespėsiu, o stovint vietoje sustotų ir mano, kaip trenerio, tobulėjimas.
Kaip į naujas jūsų pareigas reagavo šeima?
Labai apsidžiaugė. Ji supranta, kad tai mano svajonė, be to, nuo šiol galės dažniau mane matyti. Aišku, dar nežinome, kokie išbandymai – privatumo iššūkiai, kritikos ar šlovės bangos – mūsų laukia. Kai mama apsidžiaugė nauju mano darbu, puoliau raminti, kad jis nėra rožėmis klotas, bus visko. Žmona Eglė apie tai, kad padėtis gali pasikeisti, nes tapau rinktinės treneriu, kalbėjo ir su dukromis vienuolikmete Goda bei devynerių Greta. Juk komandai laimėjus daug kas norės pasveikinti, bet kai pralaimės, gali sulaukti ir užgauliojimų.
Išties darbas su rinktine – papildoma proga grįžti į Lietuvą. Ar dažnai čia apsilankote?
Šiais metais grįžau pirmą kartą. Jei ne rinktinė, kelionę būčiau atidėjęs. Deja, dėl pasirengimo varžyboms negalėsiu daug laiko skirti artimiesiems, kitas apsilankymas – jau per rinktinių langą vasarį, bet tai vis tiek geriau, nei būdavo anksčiau.
Už atskirai praleistą laiką su šeima atsigriebdavome vasarą: kur nors išvažiuodavome visi kartu, kartais – su nedidele draugų kompanija, tada galėdavau išjungti telefoną. Aišku, dabar dalį vasaros atims rinktinė, tačiau negaliu pamiršti atostogų, nes žmogus – ne robotas: yra laikas dirbti ir laikas ilsėtis.
Esate kilęs iš Darbėnų, svarbią vietą gyvenime užima Klaipėda. Kur pirmiausia skubate grįžęs į Lietuvą?
Pirmiausia – į Kauną, čia gyvena mano šeima. Noriu su ja praleisti kiek įmanoma daugiau laiko, nesvarbu, tai būtų vakarienė, žaidimas kortomis, ar iškyla prie ežero. Anksčiau norėjau būti apsuptas didesnio kolektyvo, o dabar – mažesnės draugijos, bet laiko patikrintų žmonių. Aišku, mėginu aplankyti ir gimtinę, laikui bėgant draugų daugėja, su visais norisi pasimatyti, tačiau tai padaryti vis sudėtingiau. Būna ir taip, kad tapus žinomesniam pasitaiko „sėkmės draugų“, kurie atsiranda, kai tau sekasi, ir dingsta, kai nesiseka. Bet nepamirštu savo šaknų – pradėjęs kilti neužmiršk, su kuo šliaužiojai.
Jūsų principai išties tvirti, atrodo, kad esate emocionalus treneris. O koks jūs gyvenime?
Gal krepšinis daro tokį įspūdį – žiniasklaidoje spausdinamos nuotraukos, kurios labiausiai atspindi rungtynių nuotaiką, yra kiek netradicinės. O gyvenime esu paprastas, ramybės pasiilgęs žmogus. Žmona sako, kad kadaise turėjau ir gerą humoro jausmą: kai buvau jaunas treneris, auklėtiniams norėjau būti draugas, bet jei atsiveri, tavęs gali mažiau klausyti. Laisvalaikiu galime būti draugai, bet per treniruotes ir varžybas reikia išlaikyti darbinį atstumą. Tad pamažu tampu vis griežtesniu ir mažiau liberaliu treneriu. Kartais užsidedi tokią trenerio kaukę ir pamiršti nusiimti, nors atsipalaiduoti pavyksta.
Rusijoje pradėjote trečią sezoną. Koks tas gyvenimas už daugiau nei dviejų tūkstančių kilometrų nuo namų? Permė jau tapo namais?
Aišku, ten kitoks žmonių bendravimas, kur kas šalčiau, tačiau kasdienybę palengvina tai, kad moku rusiškai, pažįstu tos šalies kultūrą ir žinau, ko tikėtis. Lengviau ir dėl to, kad klube yra ir daugiau lietuvių, tarpusavyje pabendraujame, pasikalbame, susiburiame per šventes. O namai ten, kur šeima. Kai kur nors esi vienas, tos vietos nelabai gali vadinti namais – labai trūksta šeimos. Pirmais metais ji dar atvažiuodavo, tačiau pastaraisiais tai daryti vis sunkiau dėl pandemijos – dėl jos gyvenimas atskirai tapo dar vienišesnis.
Kartais tiesiog noriu būti paprastu tėčiu, kuris keliasi šeštą ar septintą valandą ryto, ruošia pusryčius vaikams, veža juos į mokyklą, moko gyvenimo paslapčių, duoda patarimų. Kartais trokštu paprastesnio gyvenimo, matyti, kaip auga vaikai, tačiau dabar esu atsidavęs karjerai, o dukromis daugiau rūpinasi Eglė, su jomis kasdien pabendrauju pasitelkęs technologijas.
Apskritai esu gana sentimentalus, turiu nemažai giminių. Kiekvieną kartą išvažiuodamas į Permę pagalvoju, ar dar pamatysiu visus giminaičius sveikus ir gyvus. O užsienyje praleidus jau kelerius metus Lietuva atrodo vis gražesnė ir mielesnė, pro lėktuvo langą – tokia graži ir žalia, vis labiau norisi čia grįžti.
Buvo minčių į Permę persikelti visiems kartu?
Buvo, bet prieš tai ilgai dirbau Klaipėdoje, ten Goda baigė dvi klases, Greta lankė darželį. Jos skausmingai išgyveno persikėlimą iš uostamiesčio. Vienąkart pasakiau, kad važiuojame namo, ir išgirdau klausimą: „Kur mūsų namai – Kaune ar Klaipėdoje?“ O Permėje būtų išvis sudėtinga, nes ten nėra tarptautinės mokyklos. Jei dirbčiau didesniame mieste ar Vakarų Europoje, gal pasielgčiau kitaip, o dabar nusprendėme, kad vaikai turi turėti namus, bent kol baigs mokyklą.
Dukros supranta dabartinę padėtį?
Rusijoje pirmas sezonas buvo ne pats sklandžiausias, patyrėme nemažai pralaimėjimų, tad Greta klausė, kodėl tėtis išvažiavo svetur. Eglė bandė paaiškinti, kad dėl karjeros, uždarbio, o mažoji replikavo, kad Rusijoje jis pralaimi, o Lietuvoje laimėdavo – tad gal geriau tegul grįžta. Vaikai nori, kad tėtis būtų kartu, bet yra, kaip yra. Vaikams esu tėtis, kuris retai būna namuose.
Gal tuomet ir pats norite kur nors arčiau persikelti?
Žinoma, nes kuo toliau nuo šeimos, tuo daugiau sentimentų. Tikrai nenoriu bandyti įrodyti, koks esu stiprus, kaip moku susitvarkyti be šeimos ir artimųjų, tad kyla vis daugiau minčių, kad gal reikėtų persikelti arčiau namų.
Viename interviu Eglė užsiminė, kad namuose reikėtų įkurti mažą muziejų, kur būtų išdėlioti visi jūsų laimėti medaliai. Kokio apdovanojimo dar reikėtų šiai kolekcijai?
Gal labiau reikėtų mažo trofėjų kampelio. O medaliai visi geri, nors aukso – geriausias. Kai dirbi rinktinėje, negali sau kelti tikslo vien pereiti į kitą etapą – turime užtektinai gerų žaidėjų, energijos, ambicijų. Kai išsikeli didesnius tikslus, labiau nusivili, bet kitokių tikslų ir negali būti.
Ką dar reikėtų nuveikti, kad po 20–30 metų galėtumėte sakyti, jog karjera pavyko?
Iššūkių yra daugybė: tapti Europos, pasaulio, olimpiniu čempionu, laimėti Eurolygą. Kol ambicija veda tolyn, tol dirbsiu.
O kokie tikslai asmeniniame gyvenime?
Turėsiu būti geras senelis, nes tėvo pareigą atlieku per atstumą. Jei būtų ne toks gyvenimo būdas, gal būtų ir daugiau vaikų, nes dukros lengvai užaugo. Bet greičiausiai taip ir liks – du vaikai, kuriuos noriu užauginti dorais, gerais žmonėmis.
