Viena geriausių visų laikų Lietuvos moterų krepšinio krašto puolėjų Agnė Abromaitė didžiąją karjeros dalį praleido užsienio klubuose (Prancūzijoje, Vengrijoje, Rusijoje, Italijoje, Ispanijoje, Turkijoje) ir rungtyniavo stipriausiose lygose. Klubiniame krepšinyje ji yra tapusi daugkartine Moterų Lietuvos krepšinio lygos (MLKL) čempione, Rusijos čempione, Turkijos lygos 3 vietos laimėtoja, o tarptautiniuose turnyruose yra iškovojusi vicečempionės (moterų Europos taurėje) titulą bei bronzos medalį (moterų Eurolygoje).
Nuo 2001 iki 2011 metų A. Abromaitė atstovavo ir Lietuvos moterų krepšinio rinktinei. Nors savo svajonės dalyvauti Olimpinėse žaidynėse įgyvendinti nepavyko, moteris su Lietuvos rinktine žaidė Europos ir pasaulio čempionatuose, kur aukščiausi rezultatai buvo 4 (Europos čempionatas) ir 6 (Pasaulio čempionatas) vietos.
Dabar buvusi krepšininkė yra puikus pavyzdys to, kaip mėgiama sporto šaka ilgainiui gali padėti atrasti savo svajonių darbą ir jame puikiai įsitvirtinti. Šiuo metu Agnė dirba sportinio ir gydomojo masažo terapeute. „Šis darbas, yra geriausia, kas man galėjo nutikti, – prisipažįsta buvusi profesionali sportininkė. – Išmokti taip masažuoti, tokių technikų, reikėtų važiuoti per pasaulį, ieškoti specialistų ir mokytis pas juos už pinigus, o aš tai gavau, galima sakyti, už dyką.“
Jūsų dėmesiui dar vienas straipsnių serijos apie garsias Lietuvos krepšininkes interviu. Atviras pokalbis apie krepšinį ir sportininkės gyvenimą su Agne Abromaite.
– Kaip prasidėjo jūsų pažintis su krepšiniu?
– Dar tais laikais treneriai vaikščiodavo į mokyklas atsirinkinėti vaikų, tai atėjo treneris ir pasakė man, kad kviečia mane į krepšinio treniruotes. Man buvo 10 metų, gal ketvirtokė buvau.
– Tai nebuvo tėvų įtaka?
– Oi ne, mano tėvai – ne sportininkai, tiesiog aš labai sportiška mergaitė buvau, aukšta, greita, tai mane visi treneriai kviesdavo į visas sporto šakas. Labiausiai man patiko gimnastika, į kurią manęs nepaėmė, dėl to labai liūdėjau. Ir tada krepšinio treneris labai intensyviai mane įkalbinėjo, nuėjau, bet nepatiko, nenorėjau eiti. Bet treneris buvo labai atkaklus, įkalbinėjo mane ir tėvus, kad aš ateičiau, nes iš manęs kažkas gero bus.
– Tai tos pirmos treniruotės nelabai malonios buvo?
– Ne, man sportas nelabai patiko, aš tokia labiau prie meno buvau linkusi. Aš sportišką kūną turėjau, o siela, turbūt, nebuvo. Bet įkalbėjo ir tiesiog pradėjau vaikščioti, pradėjo patikti. Gerai sekėsi, taip pat komandoje daug aukštų mergaičių buvo, dėl ko jaučiausi nebe tokia balta varna dėl savo aukšto ūgio, o tai davė daugiau pasitikėjimo savimi. Vėliau prasidėjo kelionės, pripažinimas, komandos draugės, tai, greičiausiai, mane ir įtraukė labiau į sportą.
– Ar iškart žinojot, ką veiksite po karjeros baigimo? Ar buvo lengva integruotis į tą „normalų“ gyvenimą?
– Visą laiką galvojau, kad baigusi žaisti krepšinį, būsiu mama, žmona ir nieko nedirbsiu. Toks įsivaizdavimas buvo, nes krepšinį žaisti yra labai intensyvu. Karjerą aš baigiau 33-ejų metų, buvau išsiskyrusi su savo pirmuoju vyru, vaikų nebuvo ir tada buvo šokas: „o kas toliau?” Tada buvo šiek tiek ir tų panikos etapų. Pagalvojau, kad reikia mokytis, o ką dirbsiu, nežinojau, pirmiausia, norėjau pabaigti mokslus.
– Kokių mokslų ėmėtės?
– Mokiausi Anglijoje apie širdies ir vėžines ligas, ten daugiau socialinio darbuotojo darbas buvo, bet taip gavosi, kad aš, vedina meilės, grįžau į Lietuvą šių mokslų nebaigusi. Grįžus kilo klausimas, ką toliau daryti. Man patiko masažuoti, žaisdama krepšinį to labai intensyviai mokiausi. Sužinojau, kad norint būti masažuotoja, reikia stoti į profesinę mokyklą, atlikti praktiką. Aš buvau baigusi sporto pedagogiką, turėjau pagrindus, tačiau dirbti fizinio ugdymo mokytoja ar trenere nenorėjau.
Kai Prancūzijoje žaidžiau, kineziterapeutas mane įkalbėjo, kad dar sezoną pasilikčiau pas jį klinikoj, jis norėjo, kad būčiau kineziterapeutė, nes matė, kad aš domiuosi labai, po treniruočių visada ilgiau pasilikdavau, daug klausinėdavau ir bandydavau daryti pati. Tai aš pasilikau porą mėnesių pas jį ir mokiausi, dar žaisdama krepšinį. Prancūzijoje buvau pasirašiusi trumpalaikį kontraktą pusei metų. Po kontrakto pasilikau, nes galvojau, kad baigsiu karjerą, bet manęs kineziterapija nesužavejo ir kai grįžau į Lietuvą, supratau, kad noriu masažuoti ir pradėjau mokytis. Įstojau Kaune į masažuotojų profesinę mokyklą, išlaikiau visus mokslus ir dabar esu licencijuota gydomojo masažo specialistė, bet darau ir sportinį masažą.
Vėliau sukūriau šeimą, bet man visuomet buvo sunku nedirbti. Kai įsivaizdavau, kad niekur nedirbsiu, būsiu mama ir žmona, tai man taip nesigavo, aš blogai jaučiuosi, iš proto einu, man reikia dirbti, su žmonėmis bendrauti. Kai atradau save, jaučiuosi reikalinga. Nes šis darbas, yra geriausia, kas man galėjo nutikti, dėl to, kad streso mažai, atgalinis ryšys labai didelis, nes padedu žmonėms, jie labai gerai jaučiasi, jaučiasi dėkingi, o vat krepšinyje buvo atvirkščiai, nors ir buvau įvertinta, bet buvo sunku ir fiziškai, ir psichologiškai.
– Ar nebuvo idėjos tęsti savo karjeros su krepšiniu, treniravime arba vadyboje?
– Ne, nebuvo niekada, nes man nebuvo krepšinis svajonių sporto šaka, aš nelabai sportą myliu. Dabar aš bandau atrasti sportą, nes reikia mankštintis ir bandau pratintis prie to, kas yra sveika, kad mano raumenys laikytųsi. Tačiau sunku, nes dirbu nuo ryto iki vakaro ir tai taip pat yra fizinis darbas. Bandau viską suderinti ir neapleisti sporto, bet komandiško sporto megėjiškai tikrai nenoriu žaisti. Dabar aš galiu sau reguliuotis krūvį, kaip aš jaučiuosi ir džiaugiuosi, kad galiu sau tai leisti. Mes palaikome ryšį su komandos draugėmis, bendraujame, kartas nuo karto susitinkame, turime bendra ,,chat‘ą’’, kur susirašome. Kad ryšį su krepšininkėm ir sportininkėm nutraukčiau, tai tikrai ne, bet pati, kol kas, sportuoti tikrai nežadu, nenoriu prisikalbeti, bet dabar, ne.
– Ką jums gyvenime davė krepšinis?
– Krepšinis, sportas apskritai daug duoda, disciplinos išmoko. Gyvenime atsitikus įvairioms nemalonioms situacijoms, išmoko iš jų be streso išlipti, o jei ir su stresu, tai ramiau. Tikrai labai daug man davė krepšinis. Išmokė su žmonėmis bendrauti, galėčiau prisitaikyti prie bet kokio kolektyvo, išmokau ir naujų kalbų, anglų ir ispanų kalbomis galiu lengviau susikalbėti, ir išties, stiprybės ir ištvermės suteikė.
Dabartinis darbas iš manęs reikalauja intensyviai fiziškai dirbti nuo ryto iki vakaro, bet palyginus su tuo, ką dariau anksčiau, tai yra paprasta, nes sportuoti, žaisti krepšinį yra daug sudėtingiau, nei stovėti prie stalo ir masažuoti. Apskritai, gyvenimas atrodo paprastesnis po sportininkės karjeros. Išmokau, kaip padėti žmogui, kartais pabūti kitam psichologu, duoti patarimų dėl traumų.
– Koks būtų įsimintiniausias jūsų krepšinio karjeros momentas?
– Daug isimintinų, mes žaidėme pasaulio elite. Europoje pirmą vietą esame iškovojusios, aš buvau tarp kandidačių tada, bet nevažiavau, negalėjau dalyvauti. Bet buvo šiaip tų laimėjimų įvairių, kažkokių išskirti tikrai negalėčiau, nes kiekvienos varžybos buvo vis kažkas kitokio, kitos emocijos. Aišku, labai liūdna, nes mano svajonė buvo sudalyvauti Olimpiadoje, bet, deja, taip ir nepavyko.
– Ar rekomenduotumėt jaunoms mergaitėms bandyti siekti krepšininkės karjeros ar bent jau išbandyti krepšinį?
– Aš manau, kad sportas visada yra gerai vaikams, kaip iškrova. Girdėjot, kiek aš iš sporto daug gavau. Žinoma, kad aš rekomenduočiau vaikams sportuoti, nebūtinai krepšinį, bet kokią sporto šaką, dėl disciplinos. Vaikams labai trūksta šito, nes visi sulindę į telefonus, kompiuterius. Mažiau juda vaikai, mažiau laiko praleidžia lauke. Aš už tai, kad kuo daugiau laiko praleistų sportuodami, už tai, kad mokytųsi būti kolektyve. Labai svarbu vaikams, kad išmoktų dalintis, nes krepšinyje reikia dalintis kamuoliu, paskui tai gali pritaikyti ir gyvenime.
Turiu du sūnus ir noriu, kad vaikai patys rinktųsi, ar jie nori profesionalaus sporto ar ne, kas juos daro laimingais. Džiaugiuosi, kad mano tėveliai nelindo į mano reikalus, leido man pačiai rinktis. Jie besąlygiškai mane mylėjo, mano visus pasirinkimus palaikė. Nevertė manęs nieko daryti, tik treneris labiausiai liepė viską daryti, nepalikti, nebūti silpnai, nesustoti ir tęsti. O tėvai visiškai nesikišo nei į mokslus, nei į mano karjerą. Tai labai džiaugiuosi, kad jie man davė tokią laisvę, mane labai mylėjo. Taip pat aš stengiuosi savo vaikams irgi neprikišinėti, kad jūs turėsit būtinai sportuoti ar dar kažką.
Jeigu turėčiau dukrą ir ji sakytų, kad aš būsiu sportininkė ir aš to noriu, aš jai tikrai nedrausčiau. Ir jeigu ją tai daro laiminga, tai čia jos kelias. Aš tik turėčiau tame kelyje ją palaikyti. Aš už tai, kad neprimetinėtume vaikams savo rūpesčių, leisti jiems savo gyvenimą gyventi ir nedrausti jiems kažko daryti, jei jie yra tam pasiryžę.
– Ar tai nėra stereotipas, kad mergaitei nuėjus į krepšinį ar į kitą sporto šaką, iškart sakoma, kad tai nėra mergaitiška, nėra moteriška?
– Mane pravardžiuodavo ir princese, ir karalaite, ir grafiene, nes aš buvau labai moteriška. Mėgdavau aukštakulnius, trumpus sijonus, iš manęs krepšinis to moteriškumo neatėmė. Man gražu, kai moteris moteriškesnė yra, nors yra visokių žmonių. Jeigu mergaitė yra mergaitiška, tai ji ir bus tokia, bet jeigu ji berniukiška tai, ar uždėk jai suknelę, ar išleisk į sportą, ji vistiek bus tokia, kokia yra. Nuo krepšinio tai nepriklauso, aš juk irgi netapau grubesne ar labiau berniukiška, tiesiog įgavau stipresnį charakterį.
– Jeigu galėtumėt kažką pakeisti savo krepšininkės kelyje, kas tai galėtų būti?
– Nesigailiu savo pasirinkimų ir nieko nenorėčiau pakeisti, nes labai įdomus yra krepšininkės gyvenimas. Faina būti kolektyve, keliauti, pažaisti tiek daug salių ir dar už tai pinigus gauti. Dabar nuskridus į bet kokią šalį, turiu pažįstamų, draugų ir tai yra labai smagu. Tikrai nieko nekeisčiau, tai yra patirtis, kurią galėsiu papasakoti vaikams. Nors ir nepasakyčiau, kad iki galo prisijaukinau krepšinį, bet gyvenimas tikrai buvo smagus tuo laikotarpiu.
Tačiau po karjeros baigimo aš atsiribojau nuo krepšinio. Kartą vaiką nuvežiau į vienas varžybas, kai jam buvo 5-eri metai, pasižiūrėti krepšinio, ir jis tik tada sužinojo, kad jo mama kadaise buvo aukščiausio lygio krepšininkė.
Parengė Kamilė Šimoniūtytė
Interviu su Rasa Kreivyte skaitykite čia.
Interviu su Vita Kuktiene skaitykite čia.
