Europos čempionato aukso medalio laimėtoja su Lietuvos moterų krepšinio rinktine (1997 m.) ir dukart Lietuvos čempionė su Kauno „Laisvės“ krepšinio klubu pripažįsta, kad visą savo gyvenimą yra pašventusi krepšiniui.
„Krepšinis man davė labai daug, – sako Rasa Kreivytė. – Daug emocijų, kelionių, bendravimo. Bandydama prisiminti savo sportinio kelio pradžią, galiu pasakyti, kad mylėjau visas sporto šakas, stengiausi daug ką išbandyti. Užsiimti krepšiniu, kaip pagrindine sporto šaka, mane, turbūt, paskatino buvimas komandoje, rungtyniavimas, pergalės siekimas.“
Profesionalios krepšininkės duonos Rasa Kreivytė ragavo tiek Lietuvoje (Kauno „Politechnikos“, „Bangos“, „Viktorijos“, „Laisvės“ krepšinio klubuose), tiek užsienyje (Balstogės „Wlokniarz“ (Lenkija) klube). Taip pat, kaip vyriausioji trenerė, treniravo Lietuvos U20 merginų rinktinę Europos čempionatuose ir Lietuvos U19 merginų rinktinę 2007 m. pasaulio čempionate. Už nuopelnus Lietuvos sportui moteris yra apdovanota Kūno kultūros ir sporto departamento medaliu bei Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Didžiuoju kryžiumi. 2022 m. Lietuvos krepšinio šimtmečio proga Rasa Kreivytė buvo išrinkta į 100 Lietuvos krepšinio legendų sąrašą.
Krepšinis kasdienėje R. Kreivytės veikloje ir dabar užima daug vietos. Šiuo metu legendinė krepšininkė dirba Lietuvos sporto universiteto (LSU) dėstytoja ir krepšinio trenere. „Sekasi labai gerai, – apie dabartinę trenerės karjerą kalba R. Kreivytė, – nuolat esame čempionės arba prizininkės.“
Jūsų dėmesiui pirmasis straipsnių serijos apie garsias Lietuvos krepšininkes interviu su Rasa Kreivyte – apie buvusią ir dabartinę karjerą, prisiminimus bei emocijas dirbant mylimą darbą.
– Kaip prasidėjo jūsų pažintis su krepšiniu?
– Mokykloje buvau labai sportiška, dalyvavau įvairiuose mokyklos sporto renginiuose: lengvosios atletikos, stalo teniso, badmintono, krepšinio, žiemą – greitojo čiuožimo. Atstovaudama krepšinio komandai (7-oje vidurinėje, dabar Vytauto Didžiojo universiteto klasikinio ugdymo mokykla), buvau pastebėta trenerės Birutės Zakienės, kuri pakvietė į sportinę klasę (5-oje vidurinėje, dabar V. Kudirkos gimnazija). Treniruotės vyko gana intensyviai, du kartus per dieną. Rytais, prieš pamokas, salę dalindavomės su vaikinų komanda, o vakarais turėdavome atskirą treniruotę.
– Ar žinojote, ką norėsite veikti po karjeros? Ar buvo lengva integruotis?
– Pradžioje tikrai negalvojau, ką veiksiu pabaigus karjerą, kadangi sekėsi neblogai. Ką veiksiu po karjeros, aš pradėjau galvoti, kai gavau kryžminių kelio raiščių traumą, kuri ir pristabdė mano karjerą. Tada, atsistatymo pauzę užėmė magistro studijos Lietuvos kūno kultūros akademijoje (dabar Lietuvos sporto universitetas).
Įsilieti buvo ir lengva, ir sunku. Lengva, nes pradėjau trenerės karjerą universitete bei su Lietuvos U20 jaunimo merginų rinktine. Tai man buvo gerai žinomas dalykas. O sunku buvo dėl to, kad, kaip pradedanti trenerė, iš žaidėjų reikalavau tokio žaidimo subtilybių supratimo, kaip aš pati mąstydavau ir išpildydavau žaidimo situacijose. Tačiau, ne visoms merginoms pavykdavo iš karto suprasti ir atlikti viską. Dabar, įgavus daugiau trenerės patirties, pasikeitė mano supratimas apie treniravimo subtilybes.
– Ką veikiate šiuo metu? Koks yra jūsų darbas?
– Apsigynusi daktaro disertaciją, šiuo metu dirbu Lietuvos sporto universitete dėstytoja, docentės pareigose. Dėstau būsimiems krepšinio treneriams treniravimo mokslą, kitus studentus supažindinu su krepšinio pagrindais ir subtilybėmis, kurių jiems gali prireikti jų ateities darbuose. Taip pat turiu merginų studenčių komandą, su kuria dalyvaujame studentų varžybose bei Lietuvos moterų lygos B divizione. Su LSU merginų 3×3 komanda esame tapusios Europos (Kroatijoje) bei pasaulio (Kinijoje) čempionėmis. Krepšininkės karjera man tik padeda dabartinėje veikloje.
– Koks yra pats įsimintiniausias jūsų karjeros momentas?
– Suprantama, kad įsimintiniausias karjeros momentas yra svarbiausias laimėjimas – Europos čempionato auksas 1997 metais, Vengrijoje. Jausmas buvo labai keistas. Kai tavęs nelabai kas vertino, nieko nesitikėjo, o darbo, bendradarbiavimo ir susižaidimo dėka buvo pasiektas toks rezultatas, tai lyg sapnas. Buvo labai sunku, daug nemigo valandų, nes nuovargis darė savo, bet kartu supranti, kad jau tiek daug padaryta. Įveiktos visos stipresnės komandos, kurioms sėkmę prognozavo ir žurnalistai, ir teisėjai, ir kitų komandų treneriai. Bet čia ir yra sėkmė, kaip tu tą dieną žaisi, kaip seksis tau ir tavo komandos draugėms, ar bus ryšys, ar bus tikslūs metimai, ar geri bus sprendimai. Viskas tą dieną buvo ir iš po žemių išlindo giliai tupėjusi svajonė – pergalė. Tuo metu, aš jau turėjau sūnelį, kuriam buvo keturi metai, tai galvoje sukosi mintys, kad medalį siunčiu jam ir savo šeimai, kuri mane labai palaikė.
– Ar rekomenduotumėt jaunoms mergaitėms rinktis krepšininkės kelią?
– Jei jauna mergina yra sportiška, užsispyrusi, turinti tikslų, patinka krepšinis, patinka būti komandoje, vertėtų pamėginti, gal ji ir yra būsima Europos čempionė. Svarbu jos noras, pastangos. Žinoma, dabar daug yra kitų pagundų, tačiau jei yra ir šeimos palaikymas, nuolatinis dalyvavimas kartu, tai tik pasaldina pastangas ir skatina eiti tolyn.
Parengė Kamilė Šimoniūtytė
