Lietuvos krepšinio federacija (LKF) naujienas apie šią sporto šaką nuo šiol pateikia ir žurnale „Krepšinio namai“. Kartą į ketvirtį leidžiamame leidinyje yra apžvelgiamos Lietuvos rinktinių naujienos, LKF organizuojami projektai, dėmesys skiriamas krepšinio lygų aktualijoms bei šios sporto šakos asmenybėms.
Antrajame žurnalo numeryje buvo pristatyta Lietuvos krepšinio federacijos prezidento Arvydo Sabonio 2019 metų veiklos ataskaita, prisimintos vyrų, moterų ir jaunimo rinktinių vasaros stovyklos bei „Hoptrans“ 3×3“ turnyras. Savo mintimis apie jį dalinosi šios sporto šakos debiutantas Jonas Mačiulis, pateikiame jo interviu, o pilną žurnalo versiją galite rasti čia.
TEKSTO AUTORIUS: RYTIS SABAS
35 metų Jonas Mačiulis laukia. Ateinančių metų. Nukeltų olimpinių žaidynių. Kad skambia nata greičiausiai baigtų įspūdingą karjerą Lietuvos rinktinėje. Ši vasara Maironiu kartais vadinamam krepšininkui buvo ypatinga. Ne tik dėl to, kad pirmąsyk per pastaruosius aštuonerius metus neišbėgo į aikštę su Lietuvos rinktinės marškinėliais. Dar ir todėl, kad išmėginą naują olimpinę rungtį – trijulių krepšinį.
„Keistas jausmas be rinktinės. Šįmet netikėtai viskas išėjo su tais virusais. Rinktinėje ne visiems teko sudalyvauti – stovyklos tikslai buvo kitokie nei paprastai. Buvau pripratęs, kad vasarą yra rinktinė, stovykla. Tokia rutina jau buvo. Dabar rutina baigėsi, reikėjo naujo pabandyti. Tačiau savotiškai džiaugiuosi, kad man rinktinės nebuvo ir galėjau išmėginti kažką naujo“, – sako J. Mačiulis, drauge su Kauno rajono „Tauro” komanda dalyvavęs LKF ir LKL surengtame „Hoptrans 3×3“ turnyre Palangoje.
Jonas neslepia, kad net, kai LKF generalinis sekretorius-direktorius Mindaugas Špokas ir 3×3 krepšinio asociacijos įkvėpėjas Rolandas Skaisgirys įkalbėjo išmėginti trijulių krepšinį, pirmasis įspūdis buvo skeptiškas.
„Po pirmos treniruotės sakiau – nejuokinkit. Tačiau veikti nebuvo ko, tad nutariau pamėginti. Ir iš tikrųjų užkabino“, – sako J. Mačiulis.
Drauge su Šarūnu Beniušiu, Pauliumi Semaška, Roku Stankevičiumi ir Žygimantu Šimoniu „Hoptrans 3×3“ turnyre užėmė penktąją vietą. Turnyras J. Mačiuliui labai patiko.
„Niekas to nesitikėjo. Net R. Skaisgirys nesitikėjo. Kai pristatinėjo man savo viziją, sakė, tikimės, bus žiūrovų… Atsargiai žiūrėjo. Tačiau pamatėme, kad nesvarbu, koks oras – tribūnos pilnos. Lietuviai myli krepšinį. Atėjo daug jaunų. Visiems imponavo – atėjai, pažiūrėjai 10-15 minučių, išėjai… Jei domina kokia nors konkreti komanda – atėjai, pažiūrėjai, vėl dvi valandas gali ką nors veikti. Mane sužavėjo tas turnyras“, – prisimena J. Mačiulis.
Jis įsitikinęs, kad sausakimša būtų buvusi ir didesnė arena, nei Palangos centre kelioms savaitėms sumontuota „Hoptrans” arena.
„Žaidimas buvo pasaka – jis man tiko ir patiko – toks su kietu kontaktu. Iš pradžių nei mes, nei teisėjai nesupratome, koks kietas kontaktas turėtų būti. Iš pradžių žaidimas gal buvo per šiurkštus, bet visi per laiką supratome, per tuos keturis savaitgalius išmokome. Žiūrėjome daug 3×3 tarptautinių mačų – jie skyrėsi nuo to krepšinio, kurį Palangoje žaidėme mes. Ten nėra daužymosi, laikymo už marškinėlių – tik greitis. Visi mokėmės. Finalinė dalis buvo puiki“, – pasakoja ilgametis Lietuvos rinktinės puolėjas.
Jam pačiam vis dar sunku patikėti, kad trijulių krepšinis olimpinė sporto šaka, nes tai labai specifinis, labai greitas žaidimas, kurio rungtynės trunka vos 10 minučių arba dar mažiau.
„Tačiau visi dabar mąsto apie tai, kas patinka jaunimui. O jaunimui reikia greičio ir kad viskas būtų lengvai suprantama. Klasikinis krepšinis kitoks, ten suprasti viską sudėtingiau. O trijulių krepšinis tikrai turi ateitį, nes įtraukia ypač jaunimą – ateities žiūrovus. Viskas daroma tam, kad pritrauktų naujų žiūrovų“, – svarsto J. Mačiulis.
Jam prisitaikyti prie kitokio krepšinio, kitokio kamuolio, greičio ir speficikos nebuvo sunku.
„Galiu ir „centruoti“, ir stumdytis, ir mesti iš toli. Sunkiau buvo su ištverme, nes visą vasarą su treneriais lavinome kitokius dalykus, daugiau jėgą. Rengtis ėmiau tik po Joninių. Per aštuonias dienas pasirengiau. Kiti ištvermę ugdė ilgiau. Aš kai pavargdavau, eidavau po krepšiu ir stumdydavausi. Jėgos turėjau ir viskas. Debiutas mano buvo sėkmingas, nors yra kur tobulėti“, – teigia krepšininkas.
Vis dėlto, J. Mačiulis pirmenybę teikia tradiciniam krepšiniui penki prieš penkis.
„Trijulių krepšinis tikrai geras būdas palaikyti formą, kai nevyksta varžybos penki prieš penkis. Pasaka. Kai kurie treneriai, iš arti pamatę 3×3, sakė – tai gera priemonė ugdyti žaidėjų ištvermę. Ikisezoninėse treniruotėse visiems atsibosta lakstyti tuos ratus. O čia numetei kamuolį, dešimt minučių – ir visi sėdi ramūs“, – sako pasaulio ir Europos čempionatų prizininkas.
Pasak jo, jei esi geras žaisdamas penki prieš penkis, būsi geras ir trijulių krepšininkas.
„Tačiau ne atvirkščiai. Nepaisant greičio ir intensyvumo trijulių aikštelėje, ten reikia ne tik greitų, tačiau ir teisingų sprendimų“, – sako J. Mačiulis.
Pasibaigus trijulių turnyrui jis vėl išskrido į Atėnus, kur pasirašė naują sutartį su AEK klubu. Žaisti tradicinio krepšinio penki prieš penkis.
„Skolas grąžino. Kontraktas OK, kad žaisčiau ir išlaikyčiau įgūdžius laukiant kitos vasaros ir olimpiados. Tačiau patys graikai abejoja, ar sezonas įvyks. Kai kuriose valstybėse, tokiose kaip Italija, Ispanija, Turkija, Rusija, vietos čempionatai yra geri. Graikijoje – buvo vos aštuonios komandos, dabar pridėjo dar dvi. Jos atėjo iš antros lygos, neturi finansų. Tačiau jos bent egzistuoja. Trys ar keturios komandos iš aukščiausios lygos dingo – bankrutavo“, – pasakoja J. Mačiulis.
Graikiją ir mažesnį kontraktą jis pasirinko dėl šeimos, kuriai Atėnai tapo antru miestu po Kauno – ten praleisti penkeri metai.
„Turėjau kitų pasiūlymų, tačiau pasirinkau savo miestą dėl šeimos. Kad nereikėtų iš naujo įsikūrinėti“, – aiškina J. Mačiulis.
