Solopova – apie sėkmingą sugrįžimą po traumos, mylimą Klaipėdą ir Lietuvos moterų krepšinio ateitį

Tuometiniame Klaipėdos „Lemminkainen“ klube 2006 metais profesionalios krepšininkės karjerą pradėjusios Marinos Solopovos kelias vėl atvedė ten, kur viskas ir prasidėjo – į gimtąjį miestą.

Kryžminių raiščių traumą Rumunijoje praėjusį sezoną patyrusi ir beveik metus be krepšinio praleidusi 33-ejų žaidėja rudenį grįžo į uostamiestį, o prie Klaipėdos „Neptūno-Amberton“ oficialiai prisijungė lapkričio mėnesio viduryje.

Pirmose „Betsafe-Baltijos moterų lygos“ rungtynėse prieš Jūrmalos ekipą 183 cm ūgio puolėja sugrįžo galingai – pelnė 23 taškus, atkovojo 6 kamuolius, įsirašė 5 rezultatyvius perdavimus ir surinko 32 efektyvumo balus.

5 mačus „Neptūno-Amberton“ gretose sužaidusi Solopova per beveik 30 minučių fiksuoja 17,8 taško, 7,4 atkovoto kamuolio, 5,2 rezultatyvaus perdavimo ir 24 naudingumo balų rodiklius. 

Beje, krepšininkė į uostamiestį buvo grįžusi ir 2014 metais, kai užsivilko Klaipėdos „Fortūnos“ marškinėlius.  

Ilgametė Lietuvos moterų krepšinio rinktinės narė šalies garbę gynė nuo paauglystės, tačiau ir klubinė jos karjera taip pat yra įspūdinga.

Nemažą savo gyvenimo dalį užsienyje praleidusi Solopova yra rungtyniavusi moterų Eurolygoje, Europos taurės turnyre bei iškovojusi Lietuvos ir Baltijos krepšinio (BWBL) lygų čempionių trofėjus.

Moterų LKL tinklalapiui Solopova papasakojo apie sugrįžimą į gimtinę, atsistatymą po sunkios traumos, kitokį jausmą atstovaujant rinktinei ir šviesią moterų krepšinio ateitį.  

– Kodėl visgi nusprendėte grįžti į Lietuvą ir gimtąjį miestą?
– Kadangi baiginėjau reabilitaciją „Neptūno“ klube, maniau, kad logiškiausia būtų prisijungti prie gimtojo miesto komandos, nes pažįstu trenerius, kineziterapeutę, kurie žino kaip dirbti. Grįžtant po tokios traumos bet kur eiti nenori, nes yra didelė tikimybė vėl nusitraukti raiščius. Ir, aišku, norėjau grįžti namo bent metams, o gal ilgiau, niekada negali žinoti. 

– Po visos šios reabilitacijos kiek maksimaliai jaučiatės sugrįžus į savo geriausią įmanomą formą?   
– Sakyčiau, kad po pirmųjų kelerių rungtynių aš žaidžiu 60 procentų savo galimybių. Nors reabilitacija atrodo praėjo gerai, bet ten vis tiek yra kitokia specifika. Išėjus žaisti pirmųjų rungtynių po metų pertraukos prabėgi porą kartų ir supranti, kad tau jau šakės. Nebėra lengva, nors per fizinius testus ir bėgimus sekėsi labai gerai. Kol įeisiu į krepšininkės formą truputį užtruksiu, bet progresas matosi ir visai neblogai atrodau, nors yra kur tobulėti. 

– Kokios yra jūsų asmeninės ambicijos grįžus į uostamiestį tiek komandiškai, tiek asmeniškai?
– Kai tik pradėjau žaisti krepšinį, nuo vaikystės mano tikslai buvo visada aukščiausi, kad ir kur nueičiau. Meluosiu sakydama, jog kaip bebūtų, taip man bus gerai. Visos sportininkės visada nori būti kuo aukščiau, o dėl asmeninių ambicijų – turiu tokį principą, jog po tokios rimtos traumos grįžti dar geriau ir įrodyti sau. Kadangi ta fizinė forma jau kitokia, nes įdėjau labai daug darbo, esu tikrai dėkinga treneriams, kurie mane atstatinėjo ir visiems, kurie padėjo. 

Po daug įdėto darbo norisi įrodyti sau, nes niekada neklausydavau ką apie mane šneka kiti. Tokio amžiaus nusitraukus raiščius dažniausiai sako, kad čia karjeros pabaiga, o aš karjerą noriu pabaigti pagal savo dūdelę – kada nuspręsiu, tada ją ir baigsiu, o ne dėl traumos.

– Žinau, kad su Lina Pikčiute nuo jaunimo rinktinių esate gana artimos draugės. Nebandėte jos įkalbėti taip pat prisijungti prie „Neptūno-Amberton“ šį sezoną?
– Ne, neteko (juokiasi). Manau, kad ji nelabai nori, nors kažkiek mėgino pernai. Tikiu, jog kai baigsiu karjerą, ir aš būsiu tos pačios nuomonės, nors mane mėgina įtikinėti, kad taip nebus, bet aš tikrai nebežaisiu, kai baigsiu karjerą, tai bus kryžius ir į aikštelę negrįšiu. Lina yra tokios pačios nuomonės, kai jau baigė žaisti, nors dar praėjusį sezoną pabandė, tačiau pasakė ne.   

– Jūsų komandos draugė 15-metė Justė Mockevičiūtė yra gimusi vėliau nei jūs pradėjote savo profesionalės karjerą. Ar šis faktas primena apie tai, kiek ilgai esate krepšinyje?
– Dabar, kai pasakėte… Manęs kartais draugai paklausia, kaip viskas „Neptūno“ klube, tad man keista, nes esu vyriausia, bet aš taip nesijaučiu. Komandos draugėms taip pat juokaudama esu pasakius, kad prieš pabūdama su jomis aš galvoju, kad man yra 20 metų, bet susitikus su jumis, suprantu, jog man jau 30. Tikiu, kai pradėjau žaisti profesionaliai, visos dar smėlio dėžėje žaidė ar tik pradėjo lankyti krepšinį. Tačiau nemeluosiu, keistas jausmas, kai tai pasakėte.

– Tikriausiai simboliška būtų tai, jog karjerą pradėjus Klaipėdoje, ją ir pabaigtumėte būtent čia. Ar esate apie tai pagalvojusi?
– Man dar gal ankstoka, po pirmųjų sužaistų rungtynių galvoju, jog dar parako turiu, keletą gerų metelių liko, o kur žaisiu dar neaišku. Jei Gintarė (Petronytė – aut. past.) grįžo namo ir išvažiavo atgal į užsienį, manau, didelė tikimybė, kad aš padarysiu tą patį. Klaipėda mano širdžiai yra mielas miestas ir po sezono vasaromis iš manęs draugai juokiasi, jog kažkur išvažiuočiau kur nors atostogų, bet mano atostogos yra uostamiestyje. Visą sezoną atžaidus užsienyje, iš Klaipėdos vasarą nenoriu kelti kojos.      

– Nemažą savo karjeros dalį praleidote užsienyje. Kuri iš tų šalių, žvelgiant ne tik iš krepšinio pusės, sužavėjo labiausiai?
– Labiausiai įsiminė, kai pirmą kartą išvažiavau ir 2010 metais mane paskolino Košicės „Good Angels“ (Slovakija), tad galbūt ši patirtis yra tai, ką labiausiai prisimenu. Pirmą kartą išvažiavus ir į tokią gerą komandą, kuri žaidė Eurolygos atkrintamosiose. Man buvo 20 metų, tad kažkokios baimės buvo, bet įsimena kiekvienas sezonas. Asmeniškai man Rumunija taip pat yra arti širdies, nes praleidau ten daug metų, patinka ir jų kultūra, ir kalba, viskas ten tinka.    

– 2015 m. esate minėjusi, jog moterų krepšinis Lietuvoje sparčiai žengia į priekį. Kiek per šį laikotarpį iki dabar jis dar paaugo jūsų akimis?
– Tais metais aš tikėjau, kad jis gana sparčiai auga į viršų ir lyga buvo konkurencinga, o dabar nežinau, kiek stebėdavau rungtynių transliacijas, gal nebėra taip, kaip anksčiau. Deja, bet dabar Eurolygos moterų komandos nebeturime, liko tik Europos taurė. Buvo tikslas išlaikyti Lietuvos moterų klubą Eurolygoje, tačiau tai nepavyko, kas duoda savo, nes Eurolyga yra visai kitas dalykas. Augant atsimenu, kai atvažiuodavo „Lietuvos telekomas“, tai aš valandą prieš rungtynes sėdėdavau ir tiesiog žiūrėdavau į šias žaidėjas. Būdavo tikslas patekti į tokią komandą ar panašiai, o dabar belieka tikėtis, jog toks lygis grįžtų, kadangi 2015 metais jis buvo aukštesnis negu dabar.  

– Marina, ar ateityje dar svarstytumėte galimybę užsivilkti rinktinės marškinėlius, ar ši idėja jau yra praeityje ir paliekate tai naujai kartai?
– Žinoma, jog svarstyčiau, nes žaisti už Lietuvą yra visai kitas dalykas. Neseniai skaičiau straipsnį apie tai, ką reiškia atstovauti savo šaliai. Su „Neptūnu-Amberton“ žaidėme Daugpilyje ir prieš rungtynes įjungė Lietuvos himną – tai kitoks jausmas, o rungtyniauti su rinktinės marškinėliais apskritai yra pasaka. Tik reikia logiškai apie tai pagalvoti, kad jau nebesu jauna, grįžtu po tokios sunkios traumos. Viduryje sezono, kai prasideda FIBA langai, jie yra gana pavojingi. Kas nevažiuoja į rinktinę, gali savaitėlę pailsėti, nuimti krūvį, o tai duoda daug. Tačiau visada svarstyčiau galimybę vėl atstovauti Lietuvai, nes yra skirtingi dalykai žaisti už savo šalį ir klubą.  

– Kalbant apie šiuos rinktinių langus, lietuvės lapkričio mėnesį pasiekė dvi pergales iš dviejų Europos čempionato atrankoje. Kaip stipriai jus džiugina toks rezultatas?
– Tikrai džiugu, nes jau daug metų nepatenkame į Europos čempionatą. Jei neklystu, mes esame vienos iš nedaugelio moterų sporto šakų, kurios visada būdavo Europos čempionatuose. Bendras lygis yra kritęs, gal kartais tose atrankose mums nepasisekdavo ir kaip esu minėjusi anksčiau, Lietuvos stiprybė niekada nebuvo individualios krepšininkės, nes gerai žaisdavome kaip komanda ir patekdavome į įvairius čempionatus, kai dar nebuvo FIBA langų. Vasarą mes atidirbdavome, sužaisdavome atranką ir mes jau Europos čempionate. Tada gal būdavo lengviau, nes dabar yra sunku dėl laiko ar sėkmės, nors mes esame žymiai geresnės už kai kurias kitas komandas, kurios patenka į turnyrus. Dėl tų dviejų lietuvių pergalių yra labai džiugu ir galbūt pagaliau vėl po tiek laiko kausimės Europos čempionate.

– Žvelgiant į dabartinę jaunąją žaidėjų kartą tikriausiai matote pozityvo, kas padėtų žengti tą papildomą žingsnį į priekį moterų krepšiniui lygio prasme? 
– Yra perspektyvių mergaičių, tik reikia nesustoti dirbti, nes kartų kaita ateina ir ji yra ne už kalnų. Didžiausias šviesulys, kuriuo džiaugiamės, yra Justė Jocytė ir linkiu sveikatos jai, kad baigtųsi tos traumos, taip pat Gerda Raulušaitytė, kelios panelės Amerikoje, mano komandos draugė 15-metė Justė Mockevičiūtė. Manau, mes turime gerų žaidėjų ir ateitis yra šviesi, be to, yra ir perspektyvių trenerių, tad su laiku viskas bus labai gerai. 

– Nors pokalbio pradžioje minėjote, kad apie karjeros pabaigą dar galvoti ankstoka, bet gal visgi turite minčių, kuo norėtumėte užsiimti pakabinus sportbačius ant vinies? 
– Dar nežinau, bet šiuo metu pradėjau dirbti finansų konsultante ir daug išmokau apie tai, todėl galbūt čia galėčiau eiti po karjeros. Taip pat studijuoju treniravimo sistemas, galbūt su krepšiniu, gal su finansais, tikslaus atsakymo neturiu. Jeigu būtumėte manęs paklausęs anksčiau, prieš gerus 5 metus, sakyčiau, kad ar kažką veiksiu su krepšiniu po karjeros – jokiu būdu. Tačiau dabar nežinau, į aikštelę jau neišbėgsiu, bet kaip ir kiekviena krepšininkė, tiek metų atidavusi sportui, kažkur aplink būsiu šalia. Esu daugiau nei pusę savo gyvenimo praleidusi su šiuo sportu, todėl atsisakyti to būtų per sudėtinga.

Taip pat skaitykite

Lietuvos krepšinio federacija
LKF

Lietuvos krepšinio federacija: nėra abejonių dėl naujo Nacionalinio sporto komplekso reikalingumo Vilniui ir Lietuvai

Stebėdami viešoje erdvėje vykstančias politines batalijas dėl planuojamos sporto infrastruktūros plėtros Vilniaus mieste, esame sunerimę, jog nėra nei klausiama, nei išklausoma pagrindinės tokio objekto naudotojos – sporto bendruomenės nuomonė. Profesionalus aukštų pasiekimų sportinių žaidimų (krepšinio, …

instagram default popup image round
Follow Me
502k 100k 3 month ago
Share
Skip to content