Rima Valentienė: „Krepšinio dėka turėjau geriausią vaikystę“

Viena tituluočiausių Lietuvos krepšininkių Rima Valentienė visuomet yra pasiruošusi patvirtinti, jog derinti sportą ir mokslą – įmanoma. 2011 m. geriausia Lietuvos krepšininke pripažinta gynėja po profesionalios karjeros baigimo dvejus metus vadovavo Moterų Lietuvos krepšinio lygai. „Derinti sportą ir mokslą, manau, yra sėkmės receptas“, – teigia daugkartinė Lietuvos ir Baltijos moterų krepšinio lygų čempionė bei 2005 m. Eurolygos bronzos medalio laimėtoja.

Tituluota snaiperė taip pat niekuomet nepraleisdavo progos atstovauti savo šaliai su moterų rinktinės apranga. „Atstovauti savo šaliai yra didžiausia garbė ir laimė“, – sako 18 metų su Lietuvos rinktinės apranga žaidusi R. Valentienė.

Dabar sportą buvusi krepšininkė įvardija, kaip didžiąją savo gyvenimo meilę. R. Valentienę drąsiai galima vadinti krepšinio ambasadore, nes šis sporto šaka visuomet yra šalia. Buvusi krepšininkė nuolat dalyvauja įvairiose krepšinio šventėse, savo patirtimi dalinasi krepšinio tinklalaidėse, o neseniai savo jėgas išbandė ir televizijos komentatorės kėdėje.

Jūsų dėmesiui ketvirtasis straipsnių serijos su garsiomis Lietuvos krepšininkėmis interviu. Savo patirtimi ir prisiminimais krepšinyje dalinasi Rima Valentienė.

Kaip prasidėjo jūsų pažintis su krepšiniu?

– Man pasisekė labai, nes aš gimiau sportininkų šeimoje. Mano pirmoji trenerė buvo mano mama. Aš nelankiau darželio, nes keliaudavau su mama į treniruotes, tai čia buvo pati geriausia vaikystė, kokią galima turėti, nes nereikėjo miegot pietų. Buvau labai išdykęs vaikas, kuriam reikėjo judesio, žaidimų, tai man tos treniruotės buvo kažkas fantastiško. Išbandžiau daug sporto šakų, tėtis tuo metu treniravo Lietuvos lengvaatlečius, rytų kovos menais domėjosi, tai aš ir lengvąją atletiką, ir kovos menus išbandžiau. Po to atsirado krepšinis, kuris man labai gerai sekėsi ir taip gavosi, kad krepšinis mane paėmė visa jėga.

– Ar iškart žinojote, ką veiksite po karjeros ir kaip sekėsi intergruotis į „normalų“ gyvenimą po krepšininkės karjeros?

– Tai yra tikrai sudėtingas dalykas daugeliui sportininkų, bet aš sportuodama visada mokiausi ir esu baigusi du universitetus. Vilniaus Pedagoginį universitetą, ten mano specialybė yra sportas, specilizacija – krepšinis, galiu būti krepšinio trenere ir kūno kultūros mokytoja, o vėliau, žaisdama Eurolygoje, baigiau Mykolo Romerio universitetą, teisę ir valdymą. Baigus karjerą, iškart gavau darbo pasiūlymų ir taip po truputį susidėliojo, kad ėmiau kitus darbus dirbti, nebe krepšinį žaisti.

Į karjeros pabaigą aš jau buvau žaidžianti trenerė. Utenos klube buvau ir trenerio asistentė, ir žaidėja, tai toks tas perėjimas buvo. Po to, kai komanda išnyko, aš gavau pasiūlymą ateiti dirbti į antidopingo agentūrą, ši veikla buvo kiek kitokia. Taip pat maisto papildų parduotuvių tinkle dirbau, kurio parduotuvės po visą Lietuvą išsimėčiusios buvo, ten sportininkus konsultuodavome mitybos ir papildų naudos klausimais. Šie abu darbai labai gerai derinosi ir labai patiko. Tai man kažkaip labai gerai susidėliojo viskas.

– Bet kai žaidėte, ar galvojote, kad norėsite su sportu sieti tolimesnę ateitį? Ar galvojote, kad veiksite kažką kito, nes mokėtės ir teisę?

– Taip, sporto šešėlis visada yra. Vis tiek norisi, kad sportas būtų šalia, bet mane domina ir sutartys, kokias galima pasirašyti, kad būtų paprastos derybos, kad būtų gerai sportininkui ir klubui. Sportas – visada šalia ir dabar kartais galvoju, kad sportas gyvenime yra didžioji meilė. Tik jau norėtųsi čia, Vilniuje, dirbti, kur mano šeima, tos kelionės jau kiek išvarginusios yra, norisi kiek sėsliau jau.

O dėl ko ėmėtės teisės mokslų?

– Įdomu. Man tiesiog patinka platesnės sritys, nes sportininkai dažnai pasirašo kontraktus neišmanydami, padeda parašą ir viskas, o man įdomu giliau. Ir antidopingo agentūroje, kai dirbau, teisė labai padėjo.

– Ką jums apskritai davė krepšinis gyvenime?

– Aš manau, kad krepšinis man davė viską, tai yra gyvenimą, atidarė visas duris, kurios būtų neatsidariusios. Sportas, pirmiausia, man parodė pasaulį, nes po pasaulį keliavau labai daug ir aplankiau tokių šalių, kur kiti nelabai net gali būti, pavyzdžiui, aplankiau Šiaurės Korėją. Vykome ten su Lietuvos rinktine pagal atskirą iškvietimą, buvo labai įspūdinga kelionė. Labai daug pasaulio teko aplankyti būnant krepšininke.

Taip pat krepšinis formuoja charakterį, mes merginos, kovodamos aikštelėje, siekdamos pergalių, išsiugdom kovotojos charakterį ir, jeigu kažkas nepasiseka iš karto, nemetam, imam ir darom dar ir dar. Sportininkų kasdienybė yra tokia, jeigu tau nepasisekė kažkas, tu turi tai paleisti ir iš naujo keltis, ir eiti su nauja energija į savo darbą, į tam tikrų tikslų siekimą. Sportas labai užgrūdina, paruošia gyvenimui visom prasmėm, tai yra didžiulis gėris.

– Gal galite plačiau papasakoti apie Šiaurės Korėjos kelionę?

– Buvo personalinis iškvietimas, diplomatinė kelionė. Nors ta kelionė buvo 1998 metais, ją atsimenu, lyg dabar, nes buvo įspūdinga. Ir tikrai bijojom, nes vos tik atvykus, iš mūsų atėmė pasus.

Žaidėme keturias draugiškas rungtynes su tos valstybės moterimis, nes norėjo, kad jos mokytųsi žaisti krepšinį. Teko žaisti marmurinėse salėse, kur jokių emocijų rodyti negalėjai, nes pas juos labai griežtai ten viskas. Rytais marširuoja su kariniais apdarais pasidabinę, šautuvais, tiek vaikai, tiek paaugliai. Labai griežtas režimas ten, didžiausias apdovanojimas žmogui – nuvažiuoti ir nusilenkti vadui.

Ir mes tais metais lenkėmės bronzinėm statulom, mus vežė ir rodė miesto centre, tai ten ranką pakėlus reikėjo mojuoti, nusilenkti. Juokėmės mes tada, nesupratom, kodėl čia taip reikia, o mus drausmino, sakė nesijuokit, čia tokios taisyklės. Taip ir leidom tas dienas, šventėm ir Kalėdas ten, nes buvo žiemos kelionė. Tai tokių atsiminimų tikrai liks, niekada gyvenime neužmiršiu. Grįžus, tiesiog norėjosi lietuvišką žemelę bučiuoti, vieną kartą nuvažiavus, nebesinorėjo grįžti.

Kada baigėte krepšininkės karjerą?

– 2016 metais. Iš tikrųjų mano karjera buvo gana ilga, 20 profesionalių sezonų turėjau, neskaitant visų jaunimo rinktinių, atstovavau savo šaliai 18 metų. Pirmą kontraktą pasirašiau 18-os metų, atvažiavau į Vilnių studijuoti ir „Lietuvos Telekomas“ buvo mano pirmoji komanda, daug gražių pergalių su šita komanda iškovota.

O ką veikiate šiuo metu? Ir kaip dabartinei veiklai padeda ar kenkia buvusios krepšininkės karjera?

– Paskutiniai metai buvo moterų krepšinio lygoje, buvau direktorė. Labai daug išmokau, labai patenkinta esu, labai dėkinga už visą patirtį ir tikrai viskas veltui nenueis. Tie du metai nebuvo lengvi, prisipažįstu, tikrai buvo naktų, kai reikėjo spręsti čia ir dabar, ką daryt ir kaip, kad įvyktų renginiai ir visa kita. Turėjau gerą komandą, labai esu dėkinga Martynai Kravčenkaitei, kuri buvo mano dešinioji ranka, tikiuosi, kad jai irgi gerai karjera klostysis toliau. Dabar dirbu RK „Geležinis Vilkas” komercijos direktore ir parduotuvės „Maistas Sportui” Vilniaus Akropolyje vadove.

Man labai padeda buvusi krepšininkės karjera, todėl, kad aš žinau viską, kas vyksta būtent iš tos krepšininkės perspektyvos. Man yra lengviau tvarkyti reikalus ir kada esu administracinėj pusėj, ten, aišku, mokslų visai kitų reikia, tenka priimti kitokius sprendimus, bet patirtis jau kažkokia yra. Aš tikrai galiu papasakoti labai daug, nes dirbau geriausiuose Lietuvos klubuose, esu Lietuvos čempionė 15 kartų, tai tikrai susidūriau su pačiais geriausiais pavyzdžiais klubuose, tai turiu, ką pasakyti ir gero, ir blogo. Vis dėlto, bet kokia patirtis yra patirtis, gera ji ar bloga.

– O treniravimo link niekada netraukė?

– Kai baigiau karjerą, 3 metus turėjau savo sekmadieninę krepšinio mokyklėlę mažiems vaikams, kurie tik pradeda ir nori krepšinį pabandyti. Mes kartu su Greta Šniokaite šitą mintį vystėme, norėjome augti, bet susidūrėme su problema, kad laiko mažai, ir gauti salę tinkamu metu, tinkamoje vietoje yra labai sunku. Tada gavome kitų darbo pasiūlymų ir teko šito dalyko atsisakyti.

– Koks įsimintiniausias jūsų karjeros momentas?

– Na, čia tikrai sunku papasakoti. Manau, kad visos pergalės ir padovanojimai yra patys nuostabiausi ir saldžiausi. Vienas nuostabiausių dalykų buvo, kada Valdas Adamkus, už nuopelnus Lietuvai, apdovanojo mus Riterio Ordino Kryžiumi. Tai – vienas brangiausių įvertinimų.

O kur labiausiai patiko žaisti?

– Iš tikrųjų, pats nuostabiausias dalykas yra žaisti geriausiose komandose. Su Vilniaus „TEO“ komanda Eurolygos trečios vietos medalius laimėjom, užėmėm ketvirtą vietą finaliniam ketverte, tai čia yra aukščiausi apdovanojimai Lietuvoje, tokių moterų krepšinyje daugiau nėra pasiekta. Ir, žinoma, Lietuvos rinktinė, tai yra labai gera patirtis, žaisti Lietuvos rinktinėje, atstovauti savo šaliai yra didžiausia garbė ir laimė.

– Tai turbūt nesuprantate tų žmonių, kurie atsisako žaisti už Lietuvos rinktinę?

– Čia yra jų pasirinkimai. Nežinome jų, todėl negalime ir teisti dėl tokio pasirinkimo, nes yra šeima, yra, galbūt, sveikatos problemos. Niekada nekritikuoju, nes nežinau aplinkybių, žmonės turi teisę rinktis, bet jeigu gali, aš manau, kad turėtų atstovauti.

– Ar rekomenduotumėte jaunoms mergaitėms rinktis krepšinio karjerą ar bent jau pabandyti nueiti į pirmas krepšinio treniruotes?

– Taip, aš labai rekomenduoju sportuoti, bandyti. Aš visada sakau, kad tai yra bilietas į jūsų gyvenimo kiną, nes jūs mokotės mokykloje, svajojate apie tam tikras profesijas. Sportas gali suteikti antrą variantą, jūs visada galite rinktis. Kai turite daug gebėjimų, talentų – pasirinkti, ką daryti, yra žymiai lengviau. Universitetai siūlo įvairias programas, yra galimybė išvykti mokytis į užsienį, galbūt, ir čia, Lietuvos universitetuose, gauti geresnę galimybę mokytis. Bet derinti sportą ir mokslą, manau, yra sėkmės receptas.

Parengė Kamilė Šimoniūtytė

Interviu su Rasa Kreivyte skaitykite čia.

Interviu su Vita Kuktiene skaitykite čia.

Interviu su Agne Abromaite skaitykite čia.

Taip pat skaitykite

Lietuvos krepšinio federacija
LKF

Garsiomis pavardėmis pasipildęs „Atskleisk talentą“ projektas tęs kelionę po Lietuvą

Trisdešimtyje skirtingų Lietuvos miestų aplankęs Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) projektas „Atskleisk talentą“ grįžta pasipildęs garsiomis pavardėmis – prie projekto trenerių rolėse prisijungs legendiniai Lietuvos krepšininkai Gintaras Einikis ir Mindaugas Lukauskis. „Atskleisk talentą“ projekto mentoriumi taps …

instagram default popup image round
Follow Me
502k 100k 3 month ago
Share
Skip to content