Viena žinomiausių ir tituluočiausių Lietuvos krepšininkių – Jurgita Štreimikytė-Virbickienė – turėjo įspūdingą karjerą. Puolėja yra viena iš dviejų Lietuvos krepšininkių, išbandžiusių jėgas už Atlanto Moterų NBA (WNBA). Mūsiškė net 3 sezonus atstovavo Indianos ,,Fever“ komandai, kur atliko svarbią rolę ir vidutiniškai žaisdavo po 20,6 min per susitikimą, o geriausią sezoną fiksavo net 9,1 taško, 5,1 atkovoto kamuolio ir 1,9 rezultatyvaus perdavimo per susitikimą vidurkius.
2022 m. legendinė krepšininkė buvo įtraukta į FIBA šlovės muziejų bei išrinkta į 100 Lietuvos krepšinio legendų sąrašą ir į simbolinę Lietuvos krepšinio šimtmečio moterų komandą. J. Štreimikytė-Virbickienė net 13 metų vilkėjo Lietuvos moterų rinktinės marškinėlius, 1997 m. tapo Europos čempione ir yra rezultatyviausia visų laikų Lietuvos rinktinės krepšininkė (2101 taškas per 157 rungtynes).
Europos klubiniame krepšinyje V. Štreimikytė-Virbickienė yra laimėjusi Eurolygos vicečempionės ir trečios vietos titulus bei dalyvavusi Eurolygos visų žvaigždžių rungtynėse. Per karjerą lietuvė dukart tapo Italijos čempione, po keturis kartus laimėjo Baltijos moterų krepšinio lygos ir Lietuvos moterų krepšinio lygos čempionatus, 2006 m. buvo išrinkta LMKL naudingiausia žaidėja.
Šiuo metu V. Štreimikytės-Virbickienės gyvenimas ir toliau sukasi aplink krepšinį. Tituluota krepšininkė dabar savo patirtimi dalinasi su jaunomis krepšininkėmis ir dirba krepšinio trenere. ,,Jeigu nori tapti geru treneriu, reikia nužudyti žaidėją savyje”, – apie trenerės darbą sako J. Štreimikytė-Virbickienė.
Jūsų dėmesiui pokalbis su legendine Lietuvos krepšininke apie profesionalios sportininkės gyvenimą bei dabartinę veiklą treniruojant jaunąją kartą.
– Kaip prasidėjo jūsų pažintis su krepšiniu?
– Atvažiavo jauna trenerė, ką tik baigusi Lietuvos sporto universitetą, ir pradėjo rinkti mergaičių grupę mokykloje. Aš labai nenorėjau, bet mama liepė pabandyti. Į pirmąją treniruotę turėjo mane nuvesti mama, bet mano broliukas susirgo, tai mane atvedė kaimynė.
Visa tai buvo antroje klasėje. Man iš pradžių nepatiko, Alytaus sporto rūmuose žaidėme, tada jie dar buvo nauji. Iš pradžių buvo labai neįdomu, bet paskui, kai išmokau, buvo geriau ir įsivažiavau. Mama mane stumtelėjo į sportą. Persilaužimas įvyko po poros metų, nes iš pradžių manęs net nepastebėdavo, ar ateinu į treniruotes, ar neateinu. Matyt, slėpdavausi, nes man nepatikdavo daryti tų dalykų, kurių nemokėdavau. Tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio, tačiau, kai viskas pradėjo sektis geriau, krepšinis tapo pirma meile, kuri nerūdija.
– Nebuvo tokių atkarpų, kuomet norėjosi mesti krepšinį? O gal ir buvote metus kuriam laikui?
– Ne, nemečiau, bet mane skatino tėvai. Sakydavo, kad „kai jau pradedi, tai ir pabaik arba pabandyk dar kartą, jeigu nesigauna“. Jeigu buvo sunku ar nenorėdavau, kaip vaikas užsispirdavau, tai mane visą laiką tėvai palaikė ir padėjo man. Pas mus šeimoje visi sportavo, ir norėjo, kad aš kažką veikčiau. Paskui karjeroje buvo keli kartai, kai norėjau mest, nes buvo toks didelis nuovargis, daug krūvio ir tekdavo anksti keltis.
– Ar iškart žinojote, ką veiksite po karjeros baigimo? Ar lengva buvo integruotis į tolimesnį gyvenimą?
– Šiaip, kol žaidžiau krepšinį, buvau įsitikinusi, kad niekada netreniruosiu, nors baigiau pedagoginį universitetą, bet sakiau, kad tikrai nedirbsiu trenere. Man atrodė, kad tas darbas yra labai nelengvas. Tu matai, kiek treneris atiduoda savęs, o to atgalinio ryšio tikrai negauni tiek, kiek pats savęs įdedi. Bet taip gyvenimas susiklostė, kad dirbu trenerės darbą, ir galiu patvirtinti, jog tai tikrai yra nelengvas darbas. Aš manau, kad būti bet kokios srities pedagogu nėra lengva, jeigu tu iš tikrųjų darai tai nuoširdžiai. Ne tik trenerio, bet ir mokytojo, dėstytojo darbas yra nelengvas.
– Apie kokias veiklas galvojote karjeros metu?
– Aš niekada negalvojau apie tai, kažkaip maniau, kad užsidarys senos durys, pabaigsiu karjerą, tada padarysiu metų pertrauką, susidėliosiu mintis ir tada galvosiu. Bet gavosi viskas labai greitai. Kažkaip greitai keitėsi treneriai, atėjo vienas ir man pasiūlė pabandyti treniravimą, o aš galvoju, kodėl nepabandžius. Pagavo mane tuo momentu, kai karjera buvo ne ką tik pasibaigusi, bet jau buvo praėję gal pusė metų. Gavau pasiūlymą eiti į Eurolygą, praktiškai iš kokio lygio išėjau, į tokį ir atėjau. Kai tu jau išeini ir praeina kažkiek laiko, tau pradeda to trūkti, pasidarai net alkanas ir man taip atsitiko.
– Ką treniruojate šiuo metu?
– Mėgstu sakyti, kad visi pradeda nuo vaikų ir kyla į viršų, o aš pradėjau nuo aukščiausio lygio ir leidžiuosi žemyn. Dabar dirbu Ozo gimnazijoje su paaugliais, su talentingom mergaitėm, kurios visos šiais metais išeis į rinktinę. Pati baigiau šią mokyklą. Dabar tas darbas truputėlį kitoks, nei paprasto trenerio.
– Ką Jums davė krepšinis?
– Labai daug. Visos emocijos, daug visokiausų ryšių, daug tautybių žmonių, gyvenimas kitose šalyse, požiūrio plėtimas. Savivertę užsiauginau, nuvažiavusi į užsienį. Mane krepšinis labai formavo kaip asmenybę. Aišku, turi daug dalykų praeiti. Sportas sudėlioja kiekvienam profesionaliam darbui reikalingas savybes: atsakingumą, atkaklumą, discipliną, kantrybę. Iš kitos pusės, tau padeda išmokti pažinti savo ribas ir suprasti, kaip tu elgiesi ekstremaliose situacijose. Aš labai dėkinga krepšiniui už tai, kokia aš esu dabar. Buvau labai kuklus ir uždaras vaikas, bet sportas labai pakeitė mane. Visos savybės, kurias įgyjame per sportą, jos visada liks su mumis. Tai nebus veltui praleisti metai. Manau, sporto esmė yra susitelkti į procesą, o ne rezultatą.
Šiuolaikiniai vaikai daugiau laiko praleidžia prie kompiuterio, todėl jiems ypač reikia išmokti komunikuoti su kitais. Mano pačios patirtis yra, kad vaikai ir paaugliai neturi kantrybės. Žaidime paspaudei mygtuką ir perėjai į kitą lygį, o sporte, kad pereitum į kitą lygį, tą patį judesį reikia atlikti daugybę kartų, kol galiausiai išeina. Šiuolaikiniams vaikams labai sunku iš savęs gauti motyvacijos, jiems reikia, kad kažkas juos motyvuotų.
– Ar auklėtinių motyvacija yra vienas pagrindinių iššūkių šiuolaikiniam treneriui?
– Dabar yra mažiau norinčių sportuoti, tai yra sunku. Priklauso nuo to, į ką koncentruojamasi. Jeigu norima rezultato, tada nėra lengva, bet jeigu tave motyvuoja judėjimo džiaugsmas, žaidimas, komunikacija, buvimas kartu, tada bus lengviau.
Moterys yra tos, kurios pastumia vyrus į priekį, už tai ir jos turi būti stiprios. Impulsas turi būti, pas mane jis buvo, mane tėvai vertė, bet kartu ir besąlygiškai mylėjo ir palaikė. Jie buvo mano karjeros didžiausi sirgaliai. Dabar vaikai, kai užsidaro, jie patys save žaloja, viduje ten verda uraganai, o jie jų neišleidžia ir atsiranda įtampos, depresijos.
Ankščiau, tai pokštaudavo, maištaudavo, krėsdavo visokias šunybes. Tais laikais, kai aš augau, vaikai turėjo labai daug pareigų. Namuose turėjai pareigų, mokykloje turėjai pareigų. Dabar vaikai pareigų neturi, turi teises. Yra ir pliusų, ir minusų, kai yra tų galimybių tiek, bet, kad jomis pasinaudotum, tu turi save pažinti. Sportuodamas ar darydamas tai, kas tau patinka, tu po truputį pradedi save pažinti, o kai tu save pažįsti, žinai savo talentus ir trūkumus, gali pasirinkti iš tų galimybių, o kai savęs nežinai, bėgioji ir nesigaudai aplinkoje.
– Kaip jusų dabartinei karjerai padėjo krepšininkės karjera?
– Nežinau kieno tai žodžiai: „jeigu nori tapti geru treneriu, reikia nužudyti žaidėją savyje”. Man trenerės karjeros pradžioje buvo be galo sunku suprasti, kaip tu negali vieno ar kito padaryti, nes atrodė, kad tai neįmanoma kai kuriems. Tada dar žiūrėjau iš žaidėjos pozicijos, kai man viskas išėjo paprastai ir lengvai, stebėdavausi, kaip kitam gali taip neišeiti. Reikėjo truputį pristabdyti save. Turi kartais užsidėti sau karūną ir pasidžiaugti, bet nepamiršti vėliau jos pasidėti į spintelę, nes paskui ji pradeda spausti ir nepamiršti judėti toliau.
– Kokia trenerė Jūs esate ir kaip prisitaikote prie skirtingų žmonių?
– Pradėjau aš griežtokai, reikalavau daug, nes beprotiškai daug reikalavau ir iš savęs, tas persidavė ir kitiems, bet su laiku viskas suminkštėjo. Dabar labiausiai mokinuosi išlaikyti balansą. Tarp disciplinos ir kietumo, kada paspausti, o kada atleisti. Yra labai sunku išmokti to balanso. Tai man labiau reikėjo iš tos kietosios pusės pereiti į švelnesnę pusę.
– Koks įsimintiniausias jūsų karjeros momentas? Ką tuomet jautėte?
– Be abejonės, tai yra laimėtas Europos čempionatas. Tai buvo širdžiai labai mielas dalykas su Lietuvos apranga. Tuo labiau, kad mūsų karta neturėjo galimybės žaisti už jaunimo rinktinę, tai nebuvo nieko širdžiai mielesnio, kaip užsidėti Lietuvos marškinėlius ir atstovauti savo šaliai. Nereikia bijoti būti lietuviu, nes lietuviai tikrai viską sugeba ir išgyvena sunkius laikus, kai reikia. Moka išlaikyti savo kalbą, savo istoriją, savo papročius. Reikia būti atviram, bet nepamiršti, kas tu esi, kur yra tavo šaknys.
Kad ir dabar, yra tikrai gera moterų krepšinio rinktinės sudėtis, pasakyčiau net, kad dabar labai gera kaita vyksta. Ateina gražus jaunimas ir yra tos vyresnės, kurios turi patirties. Mes dabar neturime tokių žaidėjų, kurios ateis ir ištrauks, turime visos komandiškai ir fiziškai dirbti ir stengtis. Tam reikalingas komandinis žaidimas ir laikas kartu. Kad sulipdytum bendrą taktiką, gynybą, tam reikia laiko. Tai yra tikrai nepaprasta, tu turi pamiršti savo asmenines ambicijas, rinktinėje privalai turėti bendrą tikslą. Kiekvienam atvažiavusiam į rinktinę reikia įsivertinti save asmeniškai ir atsakyti į klausimą: „Dėl ko aš čia atvažiuoju? Koks mano motyvas?“
Žinau žmonių, kurie karjeros pabaigoje sakė: „Kodėl aš to nedariau? Kodėl aš neatstovavau? Kodėl aš nevažiavau?“ Bet viskas, traukinys jau nuvažiavo. Jeigu žmogus nenori, per prievartą tikrai nieko nebus, bet galima jį motyvuoti ir stumtelėti į priekį. Šiais laikais jauni žmonės turi labai daug patarėjų iš šalies. Ir jiems labai sunku atsirinkti, kurių nuomonė vertinga, o kurių primesta. Svarbiausia, nebijoti klysti, nes jeigu nedarysi klaidų, tai nieko ir nepasieksi.
– Ar rekomenduotumėt jaunoms mergaitėms pradėti krepšinio karjerą ar bent pabandyti šią sporto šaką?
– Be abejonės, jeigu jos tik nori. Kartais ir tėvai gali truputėlį stumtelėti, nereikia bijoti, kad, jeigu pradėsi lankyti krepšinį, tai tapsi vyriška. Rekomenduočiau pabandyti, bet nerekomenduočiau labai prisirišti. Žinoma, jei turi gerus duomenis – gerai, bet jeigu nepavyks, tai svarbiausia nenusiminti. Sportas yra gera priemonė susipažinti su savimi, sužinoti, kur yra tavo stipriosios ir silpnosios pusės. Ir per sportą tu gali labai gerai save formuoti.
Komandinis sportas išmoko būti komandoje. Mes esam socialūs žmonės, mums vis tiek reikės komunikuoti. Skatinčiau ir verslą remti sportą, ypač jaunimo, nes darbdaviams iš darbuotojų reikės tų savybių, kurias ugdo sportas. Profesionalūs sportininkai turi būti pavyzdys, į ką lygiuotis, jeigu nebus į ką, tai jaunimas nenorės eiti sportuoti. Profesionalūs sportininkai yra pavyzdys jaunimui ir jie neturėtų to pamiršti.
Parengė Kamilė Šimoniūtytė
Interviu su Rasa Kreivyte skaitykite čia.
Interviu su Vita Kuktiene skaitykite čia.
Interviu su Agne Abromaite skaitykite čia.
Interviu su Rima Valentiene skaitykite čia.
